Prasidėjus Adventui dalijamus Kalėdaičius rodo Vilniaus šventojo Rapolo bažnyčios kunigas:
„Nu pagal seną tradiciją, spalvotus kalėdaičius duodavo gyvuliukams, pavyzdžiui kaimuose. Dėl to jie buvo spalvoti. Bet labiau gal jų reikia vaikams. Džiaugsmas, kad va, yra kitaip, nei kiti turi.“
Spalvoti ar ne – didesnio skirtumo, kaip sako vadinamųjų plotkelių atskubėjusi vilnietė Laima, nėra.
„Anksčiau rinkdavom. Kai vaikai buvo maži, o dabar ne. Kad būtų tokie paveiksliukai su angeliukais. O dabar, kai visi suaugę, tai…“, – sako vilnietė Laima.
Moteris paaiškina – nors iki švenčių dar dvidešimt dienų, vieno iš dvylikos Kūčių patiekalų, būtent dabar atskubėjusi ne šiaip sau: „Reikia dar dukrai išsiųsti. Į Angliją.“
Pašto atstovai sako, esą ši savaitė yra paskutinė siųsti kalėdaičius, jeigu žmonės nori, kad užsienyje gyvenantys giminaičiai juos gautų kaip tik Kūčių vakarui. Pašto darbuotojai pastebi, kad siuntų jau padidėjo 2-3 kartus. Paštas giriasi net ir nemokamu specialiu purkštuku su kalėdiniu kvapu. Esą kiekvienas norintis kvapo šiek tiek papurškęs į siunčiamą dėžutę galės būti tikras, kad artimieji užsienyje gaus kvepiančius kalėdaičius. O norintiems, kad kalėdaičiai į užsienį nukeliautų ne tik vepiantys, bet ir sveiki, paštininkai dalija patarimus.
„Reikėtų įdėti į voką. Voką įdėti į dėžutę. Aišku dėžutėje irgi reikėtų tvirtai supakuoti. kad neskraidytų tas vokas. Ir tvirtai supakavus viskas gausis“, – pasakoja Lietuvos pašto atstovė Vaida Budrienė.
Kiti žmonės sako tiesiog norintys iš anksto apsirūpinti paplotėliais, nes prieš pat Kalėdas jau būna eilės: „Neturiu sveikatos. Tiesiog va atėjau ir pasinaudojau proga. Noriu mišias užsisakyti ir tuo pačiu.“
Ir per daug nesirenka kokį dėti ant stalo – baltą, geltoną, rožinį ar žalią: „A, man… Šventas ir gerai, o ten spalvotas, nespalvotas…“
Ir taip – spalvotų ar nespalvotų – bažnyčios klebonas sako vien šioje parapijoje per šventes išdalijantys per dešimt tūkstančių. Kunigas neslepia, paplotėlių populiarumas mąžta. Daugiausiai jų dairosi vyresni, jaunimas gilios tradicijos laužti šventą duonelę – vis dažniau atsisako.
„Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tai buvusi didžiosios kunigaikštystės tradicija. Nes kalėdaičiai dažniausiai vartojami Lenkijoje, pas mus Lietuvoje, ir dalyje Baltarusijos. Pasaulyje tokios praktikos nėra. Būtent ta nerauginta duona yra meilės simbolis. Ir sėsdami prie Kūčių stalo, mes dalijamės ta meile“, – teigia klebonas Miroslav Grabovski.
Kepami kalėdaičiai iš miltų ir vandens. Atrodo paprasta, bet, kaip sako klebonas, patys vargiai ar išsikeptume sau šventėms. Veikiausiai niekas neturėsim formelių, o ir yra kitos kalėdaičių kepimo paslaptys.
„Čia yra toks tikslas. Dažniausiai kepama su malda. Ir čia pas mus… dažniausiai kalėdaičius imam pas seseles vienuoles, nes jos kepa su malda, ir, aišku, su meile“, – kalbėjo M. Grabovski.
O tada bažnyčia kalėdaičius pašventina. Kiek už juos aukoti, kiekvieno asmeninis reikalas. Kas meta po kelis centus, o kas, kaip sako kunigas, nepagaili ir penkiasdešimties eurų, kartais ir daugiau. O visi pinigai suaukoti už paplotėlius, kaip sako dvasininkas keliauja bažnyčios reikmėms – ankstesniais metais bažnyčios šildymui, šiemet stogo remontui.
