Apie tai jį TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbino žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Po Vasario 16-osios minėjimų pasigirdo pasipiktinimai, kad dalis žmonių su plakaitais nebuvo įleisti. Kaip tai vertinti?
Bent iš dalies, mano nuomone, kai kurių žmonių pasipiktinimas yra pagrįstas. Tokia dviprasmybė čia yra. Kai policija, teisėsaugos institucijos aiškina turinčios galią nuspręsti neįleisti kai kurių žmonių į Vasario 16-osios minėjimą, į gatvę, į viešą teritoriją neįleisti vien dėl to, kad jiems jie atrodo įtartinai ar gali surengti kažkokias provokacijas ir pan.
Čia yra tokia dviprasmybė savaime suprantama. Mes, aišku, suprantame, apie ką mes čia kalbame, apie visus tuos maršistus, kurie ten buvo pasiryžę baubti, rėkauti, švilpti, bet tai, kad tokie dalykai iš principo vyksta, kad valstybės ir teisėsaugos institucijos gali taip elgtis mažų mažiausiai, mano nuomone, skamba dviprasmiškai.
O kaip reaguoti į kai kurių žmonių žodžius, kad „kokia čia Lietuva, jeigu neįleidžia kitaip manančių“?
Taip, viena vertus tie radikalieji, ta visa violetinė/rusva publika, visas tas šeimų maršas ir jų idealogai, gatviniai lyderiai ir rėksniai mes suprantame, kad jie kalba apie demokratiją ir žmogaus teises tik tada, kai jiems to reikia, kai jie nori save pavaizduoti aukomis ir apkaltinti, kaip sakoma, Lietuvą valdantį „liberfašistinį“ režimą represijomis. Kai jie ima į burnas žodį „demokratija“, mes suprantame, kad jie elgiasi dirbtinai ir manipuliuoja tuo žodžiu ir kad jiems jokios demokratijos nereikia, kad jie nėra nusiteikę jokiam dialogui ir bendravimui, o nusiteikę švilpti, rėkti ar rengti riaušes. Tai taip, tas yra akivaizdu.
Kita vertus, kai aukščiausi valstybės politikai ar labiausiai patyrę valstybės politikai, kaip ir tas pats dešiniųjų patriarchas, demonstruoja tokį išgąstį ir baimę, viena vertus, bando megzti kažkokį dialogą viešai per žiniasklaidą su tais pačiais maršistų lyderiais, leidžiasi į dialogą su tais pačiais maršistų lyderiais, bando juos įkalbėti ir nuteikti, kad nešvilptų jam po balkonu, kita ranka visa valstybė atsistojusi ir jos institucijos piestu, kovinėje parengtyje, kad neįleidžia, riboja patekimą į gatvę, žiūri baisiausiai, kad tik tai kažkas nesušvilptų garsiau ar nesuriktų, kai pasitelkiama net buvusi prezidentė į balkoną, kad vien savo buvimu kažkaip ramintų minią ir gesintų. Na, visa tai atrodo pernelyg... Ta pati Grybauskatės knyga vadinosi „Nustokim krūpčioti“, bet tas krūpčiojimas tokia proga ir tokiu lygiu atrodo šiek tiek juokingai ar tragikomiškai.
Visą pokalbį su Vytautu Bruveriu žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
