Taip siekdamos bent užmegzti ryšį su benamiais ir bandyti įkalbėti keisti gyvenimo būdą. Kelis prikalbinti pavyko bent laikinam prieglobsčiui nakvynės namuose. Kiti iškart kratėsi valdiškos pastogės: „Valkatėla esu, konkrečiai pasakau, nemeluoju, neduosiu meluot.“
Artūras žodžių į vatą nevynioja, prie prekybos centro Panevėžio centre, vadinama jo teritorija: „Balvonai kažkokie įbris į mano teritoriją, negerumo bus, oi, kaip skauda tada būna.“
Šalia Artūro ir kepurė išmaldai. O rankoje jau spaudžia popierinį banknotą.
Iš pažiūros pusamžis vyras sako nakvoja kur papuolęs. Kartais guolį susisuka kokiame apleistame pastate, kartais įsitaiso tiesiog gatvėje. Vyras sako gyvenęs ir nakvynės namuose, bet dabar valdiškos pastogės kratosi.
„Nebūsiu tenais niekada, pakrūmiuos gulėsiu, bet neisiu tenais. Mes, bradiagos, gyvenam savaip“, – sako Artūras.
Benamį Artūrą socialinė darbuotoja kviečia į nakvynės namus. Bent sušilti, nusiprausti, pavalgyti. Po derybų vyras pasiduoda įkalbinėjimams – sutinka važiuoti į nakvynės namus.
„Mes pasižiūrėsim, ko jam reikia, ko jam trūksta, ar užimtume registruotas, gal reikia gydytojo apžiūros, kiekviena situacija yra skirtinga. Suteiksim pagalbą tokią, kokią jis priims“, – teigia socialinė darbuotoja Sandra Bagdonienė.
Panevėžio nakvynės namų socialiniai darbuotojai su bendruomenės pareigūnais vadinamuose karčiausiuose taškuose ieškojo benamių. Daugiau dėmesio skirti prevencijai esą įpareigojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Sutvarstytas žaizdas nuo klūpėjimo rodantis Rimas kategoriškas – į nakvynės namus jo niekas neprivilios. Vyras atviras – dabar jis glaudžiasi statybiniame vagonėlyje miške.
„Pas mane, patikėkit manim, trys pūkinės kaldros, du čiužiniai storiausi, aš parvažiuoju, teisybę pasakius, man ten proto niekas neknisa“, – kalba Rimas.
Rimas gatvėje išmaldos prašo kone du dešimtmečius. Iš to ką susirenka, anot vyro, pakanka.
„Vaistams, maistui. Susirinksiu kapeikų, nueisiu į valgyklą, pavalgysiu, galiu pasakyt tiesiai šviesiai, nueisiu į barelį, atsigersiu alaus bokalą“, – sako Rimas.
Prie prekybos centro besisukiojantis pusamžis vyras pasakoja, kaip jam esą sekėsi gyventi nakvynės namuose.
„Aš neturiu nei dokumento, nieko neturiu, valkata esu ir liepia eit kažkur kažką tai, neatneši popierio ir nulis, von“, – aiškina benamis Eividas.
Visgi kelis benamius šiandien socialiniams darbuotojams ir pareigūnams pavyko rasti ir įkalbėti vykti į nakvynės namus.
„Laikiną naudą vis tiek tai gaus. Jeigu dabar šaltis yra, tai bent žmogus nesušals, gal kojų niekas nenupjaus“, – tvirtina bendruomenės pareigūnė Renata Gustaitienė.
Nakvynės namų vedėja sako, kad benamiai gali ne tik pavalgyti, bet ir permiegoti. Tačiau toli gražu ne visus tenkina galiojančios taisyklės ir reikalavimas paisyti bendros tvarkos, tad dalis vėl pasirenka gyvenimą gatvėje.
„Stebuklais kažkokiais netikim. Mes turim tikrai ne vieną atvejį, tikrai atrodo tam žmogui viskas yra suteikiama ir visa pagalba siūloma, o jam yra tiesiog paprasčiau gatvėj gyventi. Yra žmonių, kuriems net nusimaudyti yra labai didelis žygdarbis“, – kalba nakvynės namų vedėja Neringa Ramaškienė.
Nakvynės namų vedėja sako, kad ateinančių pernakvoti net šalčiausiomis naktimis būna apie 10. Anksčiau būdavo bene dvigubai daugiau. Vedėjos teigimu, dalis benamių, ko gero, išmirė, kiti nakvoja kur papuolė – laiptinėse, apleistuose pastatuose.
