Laimė pasitaikė panevėžiečiui Rokui šią savaitę besidarbuojant Biržų girioje, sutikti retą laukinę murklę. Tačiau matyti, kad tokia vyro akistata su lūšimi jo nė kiek nesužavėjo, greičiau įvarė nemenkos baimės.
„Pradžioj pastebėjau pėdsaką pėdsakus, bet kažkaip nesureikšminau bet galvoju gal ten vilkas gal dar kokio, bet matėsi, kad plėšrūnas. O paskui po kokios valandos kapojant tokią liniją krūmus ir atsisuku spokso į mane katinėlis. Nu, o aš ką išsitraukiau fotoaparatą“, – sako panevėžietis Rokas Laurinaitis.
Vyras po miškus juos valydamas ir pjaudamas braido jau 25-erius metus, bet nė karto neteko sutikti retos į raudonają knygą įtrauktos lūšies. Kadangi nuo vaikystės yra girdėjęs pasakojimų, jog lūšys miškuose ne tik laipioja po medžius, bet ir mėgsta medžioti kitus gyvūnus šią jį akylai stebinčią plėšrūnę iškart puolė baidyti.
Nuslūgus stresui vyras dabar svarsto kodėl lūšis taip drąsiai ir atkakliai jį sekė ir spoksojo. Tiesa, panevėžietis vienas darbavosi sunkiai prieinamoje šlapioje girios vietoje.
„Nuėjo tada kada supratimas kad gal būt kitas gali kita lūšis gali tupėti kažkur medy ir aš jos nematau ir gali kur nors ant kupros atsisėst nes būna jos gi stirnas puola nuo medžių šoka ir stirną nusinešą. Katinėliai nemaži. Gal susidomėjo kaip potencialia auka, ji manęs ryškiai nebijojo jei ji būtų nenorėjusi aš būčiau jos nematęs“, – pasakoja R. Laurinaitis.
Šį panevėžiečio įrašą peržiūrėjęs Vytauto Didžiojo universiteto medžioklėtyros ekspertas Artūras Kibiša nemano, kad lūšis būtų puolusi miške dirbusį žmogų. Panašiai manp ir aistringas gamtos fotografas, panevėžietis Kastytis Vainauskas. Jis pastebėjęs, kad katiniškos prigimties lūšims nesvetimas smalsumas. Nors Kastytis Vainauskas jau daug metų miškuose medžioja retus paukščių ir žvėrių kadrus, nufotografuoti slapukę miško plėšrūnę jam pasisekė tik per šias Velykas.
„Šiuo atveju žmogus patekęs į jos teritorija medžiojamą, o lūšis arba dažniausiai tykoja arba sėlina. Niekada nepuola savo grobio šokdama iš medžio tai tiesiog manau papuolė _žmogus į jos teritoriją, kur ji medžioja“, – teigia mokslo ekspertas Artūras Kibiša.
„Visi Lietuvos plėšrūnai mėgsta pasekti žmogų pažiūrėti ką jis ten veikia aišku jie tą daro dažniausiai saugiau atstumu. Ir žvėrims ne svetimas yra smalsumas“, – kalbėjo gamtos fotografas Kastytis Vainauskas.
Biržų regioninio parko vadovas ir medžiotojas Kęstutis Baronas sako, kad Biržų girioje nuo seno gyvena ne viena, o mažiausiai 4-5 lūšių šeimos. Nemažai jų dar laisvai atklysta iš kaimyninės Latvijos, mat ten lūšys iki šiol yra medžiojamos.
„Šeimą sudaro dvi stambios lūšys ir pora jauniklių. Praėjusį sekmadienį medžiotojų būrelis atliko pagal pėdsakus apskaitą irgi nemažai aptiko lūšių pėdų ir vilkų“, – sako Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas.
Lietuvoje jos saugomos – nemedžiojamos nuo 1979-tų, o pastaruosius dvidešimt metų įrašytos į Raudonąją knygą kaip nykstančios. Iš ties iki pastarojo dešimtmečio daugiausiai lūšių gyveno vos dviejuose Lietuvos vietovėse: Biržų girioje ir Taujėnų–Užulėnio miškuose, visur kitur lūšys fiksuotos tik pavieniui. Štai Karsakiškio girininkas Panevėžio rajone Žaliosios girioje seka visai šviežiais lūšies pėdsakais.
Ir pėdsakai laukinės katės visai nemaži, girininkas spėja, kad juos sniege įspaudė ne vyresnė kaip 2 metų lūšis. Pasirodo sausį didžiausia tikimybė miške sutikti šią retą miško gyventoją.
„Ruja ieško draugių ir draugų. Jau jis irgi vaikšto ieško draugių ir draugų“, – pasakoja girininkas Aloyzas Balčys.
Lūšies pėdsakus šįryt netoli miško keliuko pirmas pamatė medkirtys Gintaras Navardauskas. Pasiteiravus ar nebijo vienas darbuotis miške kai lūšis netoliese sukiojasi tik šypteli.
„Pirmą kart matau. Nu vakar nebuvo, šiandien. Nu taip nežiūrėjau tik po to pamačiau“, – teigia medkirtys Gintaras Navardauskas.
„Tai medžiotojai kiek mato yra, yra jų. Ji pasislėpus nematysi taip, tupi kur nors ir viskas“, – kalbėjo girininkas Aloyzas Balčys.
Pasak Biržų regioninio parko vadovo kasmet medžiotojai kartu su gamtosaugininkais atlieka apskaitas sniege ir stebi žvėrių paplitimą. Per pastaruosius penkis metus suskaičiuojami lūšių pėdsakai rodo, kad jų populiacija visoje Lietuvoje išaugusi net 4 kartus. Jei pagal apskaitų sniege duomenis 2007 Lietuvoje gyveno 30 lūšių. Tai 2012 jau 60, o 2018 net 162 lūšys. Bet, anot specialistų nors lūšių padaugėjo jų per mažai, kad darytų akivaizdžią žalą ar keltų pavojų.
„Lūšių mažiau daug mažiau nei vilkų jų yra daugiau nes matom akivaizdžiai vilkai daro žalą ūkininkams, gyventojams“, – sako K. Baronas.
Kaip pasakoja ilgametis Biržų aplinkosaugininkas lūšys kaip ir kiti laukiniai žvėrys išvydę ar išgirdę žmones pirma slepiasi savo buveinėse ir traukiasi į atokesnes vietas. Bet jam neseniai yra buvęs atvejas, kai bokštelyje susiruošus medžioti šernus to paties grobio tykoti atėjo lūšis ir pasitaikius palankiai progai puolė šernus pirma. O štai medžiotojas užfiksavo kaip lūšis puola stirną prie jo medžioklinio bokštelio.
