Na, o mažiausi kurorto gyventojai ir svečiai galėjo išbandyti, ir kiek kruopštumo bei triūso prireikia archeologams, kad tokius senovinius papuošalus atrastų.
Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad pliaže, prie Palangos tilto, vaikai tiesiog kapsto smėlį. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas. Mažieji tikri archeologai ir smėlyje ieško mūsų protėvių palikimo.
„Kažkokią puodynę, ar bent jos dalį. Nežinau, iš kokio amžiaus, bet turėtų būti pakankamai sena. Nes ir nublukusi, ir panašiai“, – kalba mažieji archeologai Domantas ir Augustas.
Vaikus mokantys ir jų darbą prižiūrintys suaugę archeologai išduoda paslaptį, iš kur tiek radinių tokioje neįprastoje vietoje.
„Tokio didelio dubens, akmens amžiaus stiliaus indo dalis. – Ir visą tai rado vaikai? – Dabar taip, šiuo metu taip. Na kai kurie radiniai jau rasti antrą kartą, kai kurie atkeliavo iš mūsų saugyklų, kuriose turim mokslui nevertingos archeologinės medžiagos“, – aiškina Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Povilas Zaremba.
Tačiau vaikams smagu. Džiaugiasi ir tėveliai. Sako, gal taip pavyks sudominti mažuosius siekti archeologo amato. Ar bent įgyti kruopštumo.
„Jie supranta, kad čia ne iš tikrųjų. Aš sakau, va gal tas puodas sudužo ir jį užpustė. Ne, ne, sako, jie atvežė. Bet vis tiek jiems smagu yra ieškoti“, – sako vilnietė Laura.
„Mes parodom iniciatyvą, o vaikams rinktis – norės jie kažką panašaus gyvenime daryti, ieškoti tų neatrastų lobių, ar ne – jau jie spręs“, – kalba kaunietis Egidijus.
Archeologai moko, kad radinius iškasti reikia atsargiai, apvalant šluotele. Tada išmatuoti ir nufotografuoti. Tokias edukacijas Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai rengia dažnai, tačiau Palangos paplūdimio smėlyje – pirmą kartą.
„Pas mus būna smėlio dėžės, o čia kadangi turim tokį didelį pliažą, tai galime ir pasinaudoti čia esančiu smėliu“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Aušra Šmaižytė.
„Kaip sekasi šiandieną, ką jau radot? – Radau gintarą ir ąsotį“, – sako mažoji archeologė Airida.
Nors tai tik mokomasis žaidimas, gintaro archeologai Palangos ar Šventosios apylinkėse iš tiesų aptinka. Ir ne šiaip gabaliukus, o tikrus meno dirbinius. Štai, dar Akmens amžiuje dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių gintariniai papuošalai. Jie Jono Šliūpo muziejuje Palangoje eksponuojami šalia sukurtų dabar.
„Tai, ką archeologai atrado, tai, kas išliko iki mūsų dienų, pagal tuos atradimus ir galime drąsiai sakyti, kad pradėti rinkti anksčiau, nei prieš 6000 metų, ir tradicija nenutrūkusi“, – tvirtina Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.
Tačiau šiais laikais egzistuoja įvairūs įrankiai, staklės, net lazerio spinduliai, kuriais gintaras apdirbamas, o mūsų protėviai turėjo tik tokius įnagius. Tad štai kaip jie gamindavo gintarinius papuošalus:
„Susiradus natūralų gintaro gabaliuką, reiktų jį atsidengti, pasižiūrėti, kokia jo struktūrą, kaip jis atrodo viduje. Pasiėmę titnaginę skiltelę, mes apsidrožiam žievelę.“
Gintaras nėra kieta medžiaga, tačiau net gramdyti reikia atsargiai: „Su juo turi bendrauti. Jis tau pasako, kiek gali spustelėti. Nes vienas minkštesnis, kitas sutrūkęs, kitas su priemaišom kažkokiom, tau turi jausti, kiek gali įspausti.“
Tam, kad būtų aišku, ar gabalėlis tvirtas ir apsimoka toliau su juo dirbti, protėviai pragręždavo skylutę. Jei gintaras nesulūžta, jį amatininkas nušlifuoja ir apipjausto suteikdamas formą: „Bet faktas, kad pjaudavo. Jisai nutrūksta, tada kitą užsidedi siūliuką.“
Archeologai nustatė, kad seniausio pasaulyje rasto apdirbto gintaro amžius – daugiau nei 10 000 metų.
