O atidengimo ceremonijoje dalyvavęs dabartinis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda tikisi, kad Smetona bus pagerbtas ir sostinėje.
Palangoje atidengiamas paminklas Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Jis šiame kurorte labai mėgo lankytis. Tiesa, paminklas turėjo iškilti Vilniuje, tačiau sostinės savivaldybė konkursą sustabdė, motyvuodama, kad savivaldybės valdininkai nebuvo įtraukti į paminklo statybai skirto konkurso komisiją. Tokį sprendimą kritikavo būrys žinomų įvairių sričių atstovų bei prezidentas Gitanas Nausėda.
„Vilnius atsisakė ne apskritai įamžinimo, o šito įamžinimo. Tikiuosi, kad prezidentas Smetona ras garbingą vietą ir Vilniaus landšafte ir tas projektas bus įgyvendintas nepaisant visų pasamprotavimų“, – kalbėjo G. Nausėda.
Paminklo kūrėjai situaciją lygina su kita istorija – kai Vilniui niekaip nesugebant pastatyti Vyčio paminklo, jį pasistatė Kaunas. Tad menininkai sako, jog tikrai neapsidžiaugė sužinoję, kad ir jų kūriniui vietos sostinėje neatsirado.
„Tas Vilniaus sprendimas gal būtų visai priimtinas, jei būtų iš karto pasakyta tiesiai šviesiai. Bet jei meras nevykdo Vyriausybės nurodymo, tai žiūrėkit, kas gaunasi su kūrybine visuomene – niekas nenori dalyvauti, nes neaišku, koks bus rezultatas“, – sako paminklo kūrėjas Gediminas Antanas Sakalis.
Tad paminklą nusprendus statyti Palangoje, reikėjo net jį perdaryti. Mat objektą menininkai kūrė pritaikydami prie tos aplinkos, kuri Vilniuje jį turėjo supti.
„Visai kita aplinka. Ten buvo miesto fonas, čia yra gamtos fonas. Visiškai kitaip saulė krenta. Visiškai kitaip apšvietimas vyksta. Gan sudėtinga buvo“, – tvirtina G. A. Sakalis.
Paminklo kaina 350 tūkstančių eurų. Į šią sumą įeina medžiagos, darbas, aplinkos jo vietai paruošimas ir sutvarkymas bei, žinoma, menininkai užsidirbo ir už pačią idėją. Pinigai atkeliavo iš šalies ir Palangos biudžetų. O ir šiaip kurorto gyventojai naująjį metalinį paminklą vertina įvairiai: „Man atrodo, kad metalas. Medis sakai? – Metalas šaltesnis būtų. – Tai gal medis.“
Žmonės sako, kad tikėjosi kiek kitokio Antano Smetonos pagerbimo:
„Labai savotiškas. Aš tikrai tikėjausi, kad bus kitoks. Kaip paminklas prezidentui turi būti – bronzinis, gražus, visam ūgyje. Nu čia kitoks.“
„Reikia kažkokių tai naujovių. Ir tikrai tos naujovė prigis, man atrodo, Palangoje.“
„Taip nuostaba buvo. – Kodėl? – Tikėjausi kitokio. Bet gerai viskas yra.“
„Na va įdomus. Galbūt pripras akis ir labai bus mums gražus. O dabar va kažkaip dar diskutuojam, šnekam, kaip tas paminklas.“
Diskutuotina asmenybė yra ir pats pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Vasario 16-sios akto signataras. Juk į valdžią jis atėjo 1926-siais karinio perversmo metu. Tačiau anot istorikų, reiktų plačiau pažvelgti į tuometinės Europos kontekstą.
„Ar Pilsudskis turėtų būti Lenkijoje kažkaip tai paminimas ir garbinamas, nors irgi ateina 26-ais metais karinio perversmo metu? Ulmanis – Latvijos prezidentas – irgi ateina ne demokratiniu būdu į valdžią, nors paminklas Rygos centre jam stovi“, – kalba Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jokūbauskas.
Dar vienas Antano Smetonos kritikų argumentas, esą šis prasidėjus sovietų okupacijai pabėgo iš Lietuvos neva šokinėdamas per upelį. Tačiau prezidentas visada laikėsi pozicijos, kad Lietuvą reikia ginti ginklu ir tik kariuomenės vadams atsisakius tai padaryti, pasitraukė į Rytų Prūsiją.
„Su keliomis divizijomis ginti visų sienų buvo neįmanoma, buvo tai suvokiama. Remtasi Pirmo pasaulinio karo Serbijos ir Belgijos patirtimi, kurios esmė išsaugoti Vyriausybę ir kariuomenės branduolį, kad pasibaigs karas, bus galimybė atkurti valstybingumą“, – pasakoja V. Jokūbauskas.
Prezidentas Antanas Smetona 1944-siais žuvo gaisre, kuris kilo jo namuose. Neatmetama, kad prie to prisidėjo sovietų saugumo agentai. Mat emigracijoje esantis okupuotos šalies prezidentas jiems buvo labai nepalankus tarptautinėje politikoje. Ypač artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, kuriam pasibaigus tarptautinė bendruomenė sės diskutuoti dėl įvairių per karą okupuotų valstybių statusų.
