Ornitologas Deivis Dementavičius kopia į seną ąžuolą pakaunėje, Karalgirio miške, kur įsikūrusi juodųjų gandrų pora. O viršuje specialisto laukia staigmena.
„Pamačiau retai šiuo metu matomą vaizdą, tai yra 3 juodojo gandro jaunikliai, kurie dar yra neskraidantys, apie pusantro mėnesio, apie 50 dienų amžiaus. Labai vėlyvi juodojo gandro jaunikliai lizde. Atsigulę, iš apačios nesimatė, matėsi tik vienas“, – sako T. Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Deivis Dementavičius.
Ir nors šiandien gandrinės ir dauguma baltųjų bei juodųjų gandrų leidžiasi į tolimą kelionę, o kai kurie jau seniai pasiekę žiemojimo vietas Azijoje ar Afrikoje, ši ilgasnapių šeimyna – gerokai vėluoja. Jaunikliams iki savarankiško skrydžio – dar kelios savaitės.
Jiems iki išskridimo iš lizdo dar liko kokios 3 savaitės.
Ornitologas Saulius Rumbutis išmatuoja gandriukų plunksnas: „Viskas gerai, bet plunksnos iš padaigų pilnai neišaugę. Ant dešinės kojos dedam plastikinį žiedą su aiškiu įrašu, kurį galima perskaityti iš tolo, su žiūronais ar geru teleskopu.“
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai spėja, kodėl šie juodieji gandrai taip vėlai sudėjo kiaušinius ir išperėjo mažylius.
„Šie metai buvo kažkokie išskirtiniai, greičiausiai dėl šalto pavasario, nemažai porų suvėlavo, ne vien gandrų, bet ir kitų paukščių, ir mes turim tokį netradicinį atvejį“, – teigia jis.
Specialistai viliasi, kad tėvai nepaliks savo jauniklių be globos ir šie suspės pasiruošti skrydžiui, jei šilti orai – juodųjų gandrų migracija užsitęsia ir iki rugsėjo pabaigos.
„Svarbu, kad jie būtų gerai įmitę, pasiruošę tolimai kelionei, nes kelionė ilga ir jei paukštis nepasiruošęs – jis žūsta“, – tęsia S. Rumbutis.
Vis dėlto nuogąstauti yra dėl ko, mat tankmėse įsikūrusius paukščius ir žvėris dabar itin baido miškus užplūdę grybautojai ir uogautojai. O juodieji gandrai ypač nemėgsta trikdžių.
„Mes stengiamės, kiek įmanoma, drausminam, gražiai prašom, jūs gal nešūkaukit, ramiai praeikit, kaip matėt, ant kelių atitvarai uždėti, tam, kad kuo ramiau gyvūnams būtų, eit galima, bet jau važiuot nenorim, o žinot, mūsų lankytojai nori važiuoti iki pat grybo. Šūkavimai, muzika, šiukšlės, mašinos paliktos vidury kelio – liūdna“, – teigia girininkas Kęstutis Markevičius.
Antrina ir S. Rumbutis: „Gandras nemėgsta, kada šalia yra kažkokios plynos biržės, kirtavietės, keliai, kažkokios aikštelės, žmonių susibūrimo, rekreacijos vietos. Jis archaiškas paukštis, mėgsta slaptumą, todėl reikalingi dideli senų miškų plotai, o tokių labai trūksta.“
O Karalgirio mišką juodieji gandrai itin pamilę, jame peri net 5 poros. Jiems čia tinkama vietovė – daug senų medžių, o šalia ir drėgnos vietos, pilnos varliagyvių ir žuvelių.
„Jų galėtų būti dar daugiau, nes 3–4 upeliai sueina į vieną, pašarinė bazė gera, mitybos bazė, todėl jie peri ir, kaip matėt, sėkmingai peri“, – tikina K. Markevičius.
Ypač mėgsta ąžuolus, šiame galiūne ilgakojai įsikūrė seniai. O nukritus jų lizdui, specialistai ten pat įkėlė dirbtinį – juodieji gandrai kaip mat atšventė įkurtuves.
„Šitoje vietoj buvo senas natūralus lizdas, jis išbyrėjo, nes buvo sukrautas ant nulūžusios šakos, jo vietoje buvo padarytas dirbtinis lizdas ir po metų iš karto užėmė, tai ši vieta tinkama, kadangi čia brandus medynas“, – kalba D. Dementavičius.
Rūpintis jais būtina, mat juodieji gandrai – reta ir saugoma paukščių rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą. Lietuvoje šių ilgakojų peri apie 800 porų – tai dešimtadalis visos pasaulinės juodųjų gandrų populiacijos.
