Su žurnalistu Vladimiru Laučiumi Prezidentas taip pat aptarė Europos Sąjungos santykius su Rusija ir savo santykį su naująja Vyriausybe.
Prezidente, ko galėtume pasimokyti iš Vasario 16 d. Lietuvos, iš tarpukario respublikos?
Galėtume pasimokyti, nors vargu, ar tai vadintina pasimokymu, tos didžiulės tėvynės meilės, kuri tuo metu padėjo ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sustiprinti, ir ant rankų išnešti per tuos labai sudėtingus XX a. pirmosios pusės dešimtmečius.
Ir šiandien aš matydamas mūsų naujus, naujos kartos savanorius, kurie imasi šios veiklos visai kitomis sąlygomis, aš matau, kad ta tėvynės meilės yra. Galbūt nėra deklaracijų ir dažniausiai savanoriai, tie tikrai tėvynę mylintys žmonės, jie daro gerus darbus be deklaracijų, bet tai yra tie klijai, kurie mus suriša ir kurie leidžia tikėti, kad Lietuva išeis iš bet kokių krizių ir išeis stipresnė.
Tarpukario Lietuva sunaikino Rusiją. Kaip jūs manote, ar yra galimybė, kad Rusija gali užpulti vieną iš Baltijos valstybių, ar tai veikiau yra sąmokslo teorijos ir fantazijos?
Aš tikrai tikiu, pirmiausia, kad Rusija, matydama tikrai tvirtą galimą NATO atsaką, nesiims tokių žingsnių. Bet aš negaliu nepastebėti tų blogų tendencijų, kurios pastaruoju metu labai išryškėjo ir, ko gero, šitos tendencijos yra nukreiptos į tai, kad Rusija savo noru, sąmoningai izoliuojasi nuo likusio pasaulio arba bent jau nuo vakarietiškas vertybes išpažįstančių valstybių, orientuodamasi į režimo išsaugojimą bet kokia kaina ir užsidarydama savyje, orientuodamasi į vidaus rinką.
Tai yra negeros tendencijos, bet bendradarbiauti efektyviai tarpusavio pasitikėjimo dvasia tarp abiejų galybių yra įmanoma tik tada, kai abi pusės to nori. Kai viena pusė šito nepageidauja, tas dialogas tampa ne tik betikslis, tačiau, kaip rodo naujausias ES atstovo vizitas, kartais net ir nuviliantis ar žeminantis.
Kai kurie Lietuvos politikai, ir ne tik Lietuvos, po šio J. Borellio vizito pareiškė, kad jis turėtų atsistatydinti arba bent atsiprašyti Baltijos valstybių, raginusių jį nevykti į Rusiją. Kaip jūs vertinat šiuos pareiškimus?
Tai yra simptomiška – šitokių vizitų buvimas ir dažnos nesėkmės yra simptomiška, ir aš manau, kad priežasčių reikėtų ieškoti gilesnėse plotmėse. Pirmiausia, tame liūdname fakte, kad ES strategijos Rusijos klausimu taip ir neturi. Neturėjo, neturi, tikėtina, kad turės, bet ji pirmiausia turi aiškiai įsisąmoninti, kad tokios strategijos reikia.
Dabar tie atskiri mėginimai apeliuoti į Rusijos jausmus, apeliuoti ar reaguoti į tam tikrus įvykius jie stichiški, jie yra ad hoc principu ir dažnai net nėra kaip reikiant apgalvoti arba paruošti iš anksto. Būtent toks vizitas, mano nuomone, buvo ir pastarasis, todėl rezultatas yra atitinkamas.
Kita vertus, tas fonas, kuris kaupiasi, ir Rusijos didėjantis nervingumas turėtų iš dalies rodyti ir tai, kad tos sankcijos, kurias ES taiko Rusijos atžvilgiu, duoda tam tikrą rezultatą ir Rusijos ekonomikai tikrai neišeina į naudą, todėl jie nori arba labai greitai tų sankcijų atsikratyti, arba atsistoja į tokią įžeisto berniuko poziciją ir mėgina diktuoti sąlygas Europai.
Ar jūs jaučiate šios valdančiosios daugumos bandymus pastumti jus į šoną vadinamuosiuose galios žaidimuose, kad ir Europos Vadovų Tarybos (EVT) atveju?
Atstovavimas Europos Vadovų Taryboje negali būti vykdomas rotacijos pagrindu. Tie komentatoriai, kurie sako, kad galima būtų pasidalinti tą pareigą ir vieną kartą važiuoja Prezidentas, kitą kartą – premjeras, jie pamiršta, kad seniai taip nebėra Vadovų Taryboje.
Jeigu vienas iš EVT narių negali atstovauti savo šaliai dėl vienokių ar kitokių priežasčių, taip yra buvę, sakykime, kai kurie buvo susirgę koronavirusu, jie paprašydavo kitos valstybės savo nuožiūra atstovauti jų interesams tame konkrečiame posėdyje, bet neatsiųsdavo kito pareigūno iš šios šalies. Tai yra padaryta siekiant nustatyti tam tikrą stabilią sudėtį ir, manau, kad tai yra teisinga praktika. Todėl aš nieko prieš neturėčiau pasidalinti atsakomybėmis, bet tiesiog dabartinė EVT šito nenumato.
Seime kilo nemenkų įtampų tarp tų, kurie mano, kad karantino ribojimai užsitęsė jau per ilgai ir dažnai yra nelogiški, ir tų, kurie sako, kad negalime atleisti vadžių ir tai grėstų didesniu sergamumu. Kaip jūs manote, kurie teisūs?
Pasisakome už subalansuotą požiūrį ir tą subalansuotą požiūrį tikriausiai galėtų atstovauti tikrai plati ekspertų komisija, į kurią įeitų ne tik sveikatos apsaugos specialistai, bet ir verslo atstovai. Kiek žinau, verslo atstovai ir dabar dalyvauja, tačiau dalyvauja tų verslo sektorių atstovai, kurie iš esmės nėra labai smarkiai ribojami šiuo metu karantino sąlygų.
Tuo tarpu smulkusis, vidutinis verslas, kuris kenčia labiausiai, jo balsas girdimas tik viešojoje erdvėje ir tada jau reikia daryti tam tikras korekcijas. Noriu pažymėti vieną dalyką, kaip mes besvarstytume, kiek besisuktume šioje karantino karuselėje, turime suprasti, kad šiuo metu mes kovojame su pasekmėmis.
Karantino sąlygų griežtinimas, švelninimas yra kovojimas su pasekmėmis ir ta kova iki galo niekada nebus laimėta, jeigu ne vakcinavimas. Ir tikrai atstovauju labai nuosekliai tą poziciją, kad mes turime vakcinuoti 70 procentų ar du trečdalius suaugusių žmonių iki vasaros vidurio, blogiausiu atveju iki vasaros pabaigos.
Jau dabar mes matome stipriai padidėjusius vakcinos apimčių skaičius, kurie patenka į Lietuvą, jau pereiname prie 10 tūkstančių žmonių vakcinavimo per dieną normatyvo, antrąjį metų ketvirtį šie skaičiai gali padidėt iki 30 tūkstančių.
Infrastruktūriškai, logistiškai turime būti pasirengę tam, kad tiekimas susitvarkys ir viskas labai smarkiai paspartės palyginti su dabartine situacija. O ne tiesiog pasyviai ekstrapoliuoti dabartinę situaciją į ateitį ir sakyti, kad masiškai vakcinuoti pradėsime kažkada vasarą. Tai yra visiškai neteisingas signalas visuomenei.
Visą pokalbį su prezidentu Gitanu Nausėda žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
