Jautria Vilniaus geto giesme Panerių memoriale prasideda minėjimas Lietuvos žydų genocido aukoms atminti. Ir nors šiandien ši vieta alsuoja ramybe, sostinės pakraštyje esantis Panerių memorialas sušaudytų aukų skaičiumi yra didžiausia Holokausto vieta Lietuvoje.
Vos per trejus metus nuo 1941-ųjų, Paneriuose, naciai ir kolaborantai šaltakraujiškai nužudė apie 70 tūkstančių žydų. Ir tai nėra tik šiurpūs skaičiai. Už jų slepiasi tragiški šeimų likimai.
„Čia užverstas Lietuvos istorijos puslapis. Įsivaizduojat? Pusė Vilniaus maždaug. Užčiauptos lūpos. Moterys, vaikai. Neįtikėtina. Neįtikėtina. Tai yra baisi tragedija ir vienos iš Lietuvos spalvų netekimas“, – sako Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Didelė dalis nužudytųjų Paneriuose buvo sudeginti, kitų palaikai užkasti miške. Ceremonijoje skaudžią melodiją smuiku griežiantis Borisas su ašaromis akyse sako šiandien turintis tik vieną pareigą.
„Kad tie žmonės, kurie čia liko ir guli, kad jiems būtų ramu. Parodyti, kad vis dėl to mes juos gerbiame ir atsimename. Tik tiek“, – pasakoja smuikininkas Borisas Kirzneris.
Ceremonijoje dalyvauja ir 98-erių Fania Brancovskaja – viena iš vos dviejų tūkstančių Vilniaus žydų, kuriems pavyko išvengti mirtimi paženklintos kelionės į Panerius. Holokausto pragarą ji išgyveno vienintelė iš savo šeimos.
„Čia Paneriuose, veikė žudymo fabrikas. Lietuvoje ir Europoje mes turime daug tokių vietų, kurios yra permirkusios krauju. Mūsų liko labai nedaug. Kaip viena iš likusių, išgyvenusių geto laikus, prašau jūsų, nepamirškite jų“, – teigia žydų partizanė Fania Brancovskaja.
Žiauraus likimo išvengę žydai iki šiol sunkiai gydo sielos randus ir sunkiai renka žodžius. Iš viso per Holokaustą Lietuvoje sunaikinti beveik 200-ai tūkstančių žydų. Šalies prezidentas tai vadina mūsų tautos katastrofa.
„Šoa – tai katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos šoa. Čia Paneriuose ir visoje Lietuvoje per kelerius metus mes netekome didelės ir labai svarbios dalies savęs. Ir šiandien, deja, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei katastrofa nebūtų įvykusi., – kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidento teigimu, lietuviams buvo labai sunku pažvelgti istorijai į akis ir pripažinti, kad žydai žuvo ir nuo lietuvių rankų.
„Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų buvo sunku, tačiau mes radome savyje jėgų pažvelgti istorijai į akis“, – sako G. Nausėda.
Savo ruožtu Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kurios mama išgyveno Šiaulių geto baisumus, o tėtis per karą net dvejus metus praleido slėptuvėje, vadina save išgelbėtąja ir tvirtina, kad žydai niekada nepamirš savo geradarių – juos gelbėjusių lietuvių. Jai antrina ir senolė Rolanda, kuri mena, kaip prasidėjus masinėms žydų žudynėms ją nuo kulkų gelbėjo mama.
„Mes buvom bėgliai. Tėvas buvo įspėjęs. Jo nebuvo šalia, bet draugai suruošė, padėjo ir, vienu žodžiu mama mane po pažastimi – aš buvau kūdikis. Na, ir iškeliavom. Ačiū dievui, kad laivo nesšuaudė“, – pasakoja išgyvenusi Holokaustą Rolanda.
„Aš labai didžiuojuosi žmonėmis, kurie mus gelbėjo. Aš labai didžiuojuosi savo tėvais, kurie išgyveno. Na, ir tikiuosi, kad tikrai žuvusios aukos nebus pamirštos“, – teigia Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
90-metė kaunietė Antanina – viena tų, kurios šeima per karą gelbėjo žydus. Antaninos tėtis viename Šiaulių kieme rado iš geto išneštą maždaug pusantrų metukų žydų mergaitę – Chavivą Zivaitę – ir parsivežė ją į sudegusius šeimos namus, tik davė jai naują vardą – Ievutė.
„Turbūt pagalvojo – šeši vaikai yra, parsiveš ir septintą. Na, ir taip padarė“, – kalbėjo Pasaulio tautų teisuolė Antanina Matuzevičiūtė.
Dvejus metus mažoji Chaviva slepiama gyveno tai Antaninos tėvų, tai jos tetų namuose. Šeimai tuomet gyvybę mergaitei išgelbėti atrodė svarbiau nei išsigąsti – žydų gelbėtojams suręstų kartuvių.
„Džiaugtis reikia, kad ir mes likom gyvi, ir tie gelbėjami liko gyvi. Tai jau didžiausia laimė. Žinoma, dėl visko pergyvenom, jautėm, kas darosi. Mažieji gal ne taip suprato, o aš visiškai supratau. Gal kas pyko ant tėvo? Bet kaip gali pykti ant žmogaus, kai jis paėmė ją gelbėdamas gyvybę? Tai dabar pyk kad nori…Savo tėvais didžiavausi, kad jie parsivežė, žiūri ir ieško išeities“, – sako Pasaulio tautų teisuolė Antanina Matuzevičiūtė.
Minėjimas žydų genocido aukoms atminti šiandien vyko ir sostinės senamiestyje, juk iki Antrojo pasaulinio karo Šiaurės Jeruzale vadinamas Vilnius buvo vienas iš svarbiausių Europos žydų kultūros ir mokslo centrų. Neatsitiktinai šiandien iš Rūdininkų aikštės į Panerius pajudėjo dešimtmetį vykstančios pilietinės iniciatyvos „Atminties kelias“ dalyviai.
„Rūdininkų aikštė buvo Vilniaus žydų kultūrinio, religinio, ekonominio gyvenimo centras. Čia virė gyvenimas. Ir Rūdininkų aikštė taip pat yra liūdesio vieta, tragedijos vieta. Čia vyko selekcijos, kur žmonėms dar būdavo leidžiama tą dieną pragyventi varganai arba jie buvo siunčiami į Panerius. Kur nusileido Šiaurės Jeruzalės saulė“, – pasakoja Holokausto tyrinėtojas Ronaldas Račinskas.
Beje, Lietuvos žydų genocido aukų diena minima kaip tik tą dieną, kai 1943 metais buvo sunaikintas Vilniaus getas.
