Tačiau kas ir kodėl jų kaulus suvertė taip nepagarbiai? Mokslininkai mano, kad amžinojo poilsio ramybę sudrumstė sovietmetis. O mįslių antropologams užminė ne tik daugybinės mirusiųjų traumos, bet ir sėkmingos pėdos amputacijos įrodymas.
Vilniaus universiteto muziejaus vadovė rodo, kur prieš metus vykdant renovaciją darbininkai aptiko krūvą kaukolių – žmonių palaikų.
„Jos buvo labai negiliai pakastos, metro-pusantro gylyje“, – pasakoja Vilniaus universiteto muziejaus vadovė Monika Ramonaitė.
Vieta – tai Konstantino Sirvydo kiemas, šiaurinė Šv. Jonų bažnyčios siena.
„Konstantino Sirvydo kieme, šiaurinėje Šv. Jonų bažnyčios sienoje tikrai nebuvo kapinių, vienoj krūvoj daug rasta“, – pasakoja M. Ramonaitė.
Palaikai visai greta pamatų buvo suversti netvarkingai, taigi tapo dideliu netikėtumu. Juos kone metus tyrė Medicinos fakulteto mokslininkai. Tyrimai jau baigti ir net 140-ies žmonių palaikai jau vėl bažnyčioje šventųjų akivaizdoje – žemai, viename iš rūsių.
„Mes esame rūsyje, kuriame amžinojo poilsio atguls 140 rastų palaikų. Pasirinkom juos grąžinti į rūsius, nes manome, kad jie ten priklausė, buvo ten anksčiau palaidoti“, – tęsia muziejaus vadovė.
Iš viso yra dabar septyni karstai. Antropologiniai tyrimai leido nustatyti dviejų trečdalių iš 140-ies palaikų lytį. Paaiškėjo, kad 56 buvo vyrai, 25 moterys, iš jų – ir 15 vaikų.
„Mecenatai, mecenatų vaikai, turtingesni miestiečiai. Tai, kas įprasta bažnyčių rūsiuose laidoti. Tikrai ne maro aukos“, – tikina M. Ramonaitė.
„Pirmiausia mums buvo labai netikėta gauti tiek medžiagos iš tokios vietos senamiestyje, ypač Šv. Jonų bažnyčios. Nesitikėjom ir labiausiai nustebino tas traumų kiekis“, – tikina Vilniaus universiteto mokslininkė Rūta Brindzaitė.
Mokslininkai mano, kad žmonės gyveno XIX amžiuje. Daugelis jų buvo sunkiai sužaloti, kai kurie – itin brutaliai.
„Buvo patirta mirtina trauma, tai rodo nesugiję sužalojimai aštriu objektu, kirstinės traumos. Ir po tokio susidūrimo, tai turėjo būti artimo kontakto metu, žmogus turėjo mirti“, – kalba R. Brindzaitė.
Tiesa, jei čia bajorų palaikai, traumos neturėtų stebinti – karo žygiai buvo jų pareiga. Visgi antropologę nustebino ir pozityvesnis atradimas.
„Radom ir vieną sėkmingos chirurginės intervencijos atvejį – sugijusią kairės pėdos amputaciją. Tai gan reta ir įdomu matyti, (…) kad žmogus su nupjauta pėda galėjo išgyventi ir toliau gyventi“, – priduria ji.
Ir vis dėlto – kas nutiko, kad šitiek palaikų iki šiol nerado ramybės ir gulėjo suversti metro gylyje? Nuspėti istorijos vingius leidžia rašytiniai šaltiniai. Šv. Jonų bažnyčia pastatyta XIV–XV amžiaus sandūroje ir jau tada rūsiuose buvo laidojami iškilūs miestiečiai. Tačiau laikas bėgo, kriptos pildėsi ir mirusieji čia nebetilpo. Laidojimai čia apriboti, o XIX amžiaus pradžioje įvyko ir Bažnyčios reforma.
„Nutarta tuos palaikus ne išnešti iš rūsių, bet užmūryti vienoje erdvėje, apipilti kalkėmis, kad nesukeltų epidemijų. Kad išsivalytų“, – atskleidžia M. Ramonaitė.
Yra liudijimų, kad sovietmečiu, aštuntajame dešimtmetyje, irgi vykdant rekonstrukciją, viena kripta buvo praardyta, o su palaikais sovietai elgėsi itin nepagarbiai.
„Vieni sakė, kad buvo po kiemais pakasti, ką turime dabar įrodymą, kiti sakė, kad buvo išvežti į sąvartynus“, – tęsia M. Ramonaitė.
Gali būti, kad tokių masinių kapaviečių yra ir daugiau. O Vilniaus universitetas tikisi, kad palaikai šiame rūsyje dabar jau tikrai atguls amžinojo poilsio. Rytoj bažnyčioje vyks jų pagerbimo ir perlaidojimo ceremonija.
