Lvive Oksana gyvena jau nuo vasaros. Ji čia atvyko Charkivo, kuris yra netoli Rusijos sienos ir kurį dar visai neseniai nuolat žvėriškai be perstojo apšaudydavo agresoriai. Moteris su šeima paliko namus, kurie stovėjo kaip tik miesto šiaurėje, arčiau Rusijos.
„Kasdien aš planuoju grįžti namo. Prabundu, skaitau naujienas, žiūriu, ar galiu grįžti su vaiku, ar negaliu“, – sako ukrainietė Oksana.
Kalbėdavusi rusiškai, šiandien Oksana užtikrintai kalba ukrainietiškai. Sako, vykstant Rusijos karui, kitaip ir negali būti.
Lvivas Vakarų Ukrainoje išlieka vienu didžiausių prieglobsčio centrų nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Mieste gyvena daugiau nei 700 tūkstančių vietinių, dar gali būti pusantro šimto tūkstančių pabėgėlių iš kitų Ukrainos vietų. Bent trečdalis iš jų į namus jau nebegali grįžti, nes nėra kur.
Rusijai toliau bandant palaužti Ukrainą, ir Lvive žmonės ieško būdų, kaip blogiausiu atveju apsirūpinti elektra. Tad gatvėse nesunku pamatyti generatorių.
„Jie taip smirda. Toks kvapas – nupasakoti negaliu. – Nuo generatorių? – Taip. Labai daug išmeta, daugiau nei automobiliai. Gal dėl to, kad jų daug stovi gatvėse. Bet juk tai daro, kad žmonės taip nejaustų karo situacijos“, – kalba Oksana.
Stačiatikių Kalėdų išvakarėse prie Lvivo operos rūmų stovo kalėdinė eglė, kuri it magnetas traukia žmones.
Centriniame Laisvės prospekte ne tik vaikštinėja žmonės, bet ir vyksta gatvės muzikantų pasirodymai. Kalbinti žmonės pasakoja: net gyvendami saugiai, negali pamiršti savo namų ir to, kas vyksta, – karo.
„Viską įmanoma išgyventi be problemų, net nekreipti dėmesio. Tačiau jeigu nebūtų karo ir nešaudytų, būtų išvis puiku, labai puiku. Čia gerai, bet ne namai“, – tvirtina Oksana.
„Su tavimi viskas gerai, o žmonės gyvena okupacijoje, sėdi rūsiuose be valgio, be vandens. Ir šiandien tu negali džiaugtis švente“, – teigia ukrainietė Nastia.
Ne tik Lvivo Laisvės prospekte verda gyvenimas.
Lvivo dailės galerijoje jau ruošiamasi surengti verslo parodą. Tik prasidėjus plataus masto Rusijos agresijai, visa galerija tapo didžiuliu humanitariniu centru. Skaičiuojama, kad mieste kovo ir balandžio mėnesiais galėjo būti du milijonai žmonių. Šiandien galerijoje tebeveikia pagalbos karių šeimoms ir pabėgėliams punktas, taip pat saugoma surinkta parama žmonėms, tik patalpų užima mažiau.
„Kovo 3 dieną pas mus atyko pirmas vilkikas su medicininiais preparatais. Ir šis vilkikas buvo iš Lietuvos“, – tvirtina Lvivo dailės rūmų vadovas Jurij Vizniak.
Kad Ukrainoje tęsiasi karas, vis dėlto primena maišai ties Lvivo dailės rūmais ir kitų pastatų rūsiais. Miesto gatvėse nesunku sutikti ir uniformuotų Ukrainos karių:
„Šalyje – karas. Kokios šventės? Žmonės žūsta kiekvieną dieną. Tai labai skaudu.“
„Tik pergalė! Tik pergalė!“
