Pokalbis su politologu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Turbūt visas pasaulis nekantriai laukė Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatų ir visgi Macronas laimėjo, bet ar iš tiesų galime džiaugtis? Ar tai tikrai yra ta džiugioji naujiena?
Tai yra gera naujiena, nes Marine Le Pen siūlė gerokai kitokią Prancūzijos viziją, ji yra gana skeptiška ir NATO, ir Europos Sąjungos atžvilgiu. Vadinasi, Macrono pergalė užtikrina tam tikrą stabilumą ir tęstinumą, kurio Vakarų šalims dabar labai reikia.
Tačiau žiūrėkime realiai – ji irgi gavo nemažai balsų. Ar tai netaps kažkuo daugiau? Kaip ten bus toliau Prancūzijoje?
Tikrai taip. Marine Le Pen surinko 40 ir daugiau procentų balsų. Pirmajame ture apskritai kraštutiniai kandidatai ir kairėje, ir dešinėje surinko apie du trečdalius balsų, vadinasi, tai rodo, kad Prancūzijoje tikrai yra didelis nepasitenkinimas, daug nerimo dėl ateities ir tai turbūt atspindi nuotaikas, kurios yra ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Tad potencialas, kad įvairios radikalios jėgos ateityje stiprės, tikrai išlieka didelis, ir Macrono pergalė savaime to nepanaikina.
Bet ir pats Macronas dar visai neseniai buvo kritikuojamas dėl skambučių Putinui. Net anekdotai buvo kuriami, kaip jis bėga atsiliepti Putinui. Ar tai nereiškia, kad jų santykiai irgi bičiuliški?
Tikrai nemanau, kad tai reiškia bičiuliškus santykius. Macronas negaili kritikos Putinui ir tuos skambučius labai glaudžiai derino su Ukrainos vadovu Volodymyru Zelenskiu, tikėdamasis, kad gal pavyks su Putinu susitarti bent jau dėl to, kad būtų sukurti humanitariniai koridoriai, kad būtų mažiau aukų. Kitaip tariant – kad būtų pasiekti rezultatai kalbantis su diktatoriumi, kurie bent jau padėtų išgelbėti gyvybių.
Matyt, kad tai liks Prancūzijos diplomatijos dalimi, Macronas ir toliau ieškos galimų sąlyčio taškų su Kremliumi tam, kad žūtų mažiau žmonių, bet tai nereiškia, kad Prancūzija turi iliuzijų. Ji siunčia ir ginkluotę Ukrainai, palaiko ir sankcijas, ir taip pat stiprina NATO rytinį flangą.
Vos tik Macronas laimėjo, Putinas ėmė ir pasveikino. Kaip galime į tai žiūrėti? Gal Putinas bando palaikyti draugiškus santykius?
Aš manau, kad Putinas taip pat neturi iliuzijų, kad Macronas bus jo draugas. Šiandienos akivaizdoje Rusija yra agresorė ir tas pasveikinimas yra tarsi standartinis žingsnis, bet jis tikrai nepakeis dvišalių santykių dinamikos, kuri yra sudėtinga. Prancūzija tikrai bus tarp tų Europos Sąjungos valstybių, kuri nebus linkusi nuolaidžiauti Rusijai.
Kokios Macrono politikos galime tikėtis? Tiek vidaus politikos, tiek Rusijos karo Ukrainoje prasme?
Vidaus politikoje jam nebus lengva. Net ir laimėjus rinkimus, po 2 mėnesių dar laukia parlamento rinkimai, tad jei ten nelaimės jam artimos politinės jėgos, viduje Macronas gali turėti didelių problemų. Bet išorėje, tarptautinėje politikoje Macrono rankos yra atrištos. Jis turi labai daug galios veikti, labai daug iniciatyvos, labai daug idėjų, kurias bandys realizuoti.
Ko gero, esminė kryptis yra stiprinti Europos Sąjungą – padaryti Europą kiek įmanoma vieningesne geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Kitaip tariant – derinti interesus, ieškoti sutarimo ir galbūt net imtis lyderystės. Nes šiandien matome, kad Vokietijoje tos lyderystės galbūt yra šiek tiek mažiau negu Angelos Merkel laiku, o tai atveria papildomas nišas Macronui.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.