Pirmosios Lietuvoje dekoratyvinių ir egzotinių gyvūnų prieglaudos įkūrėja vardija globotinius, dabar jų per 20. Ten randa prieglobstį graužikai, ropliai ar sparnuočiai.
„Įvairūs, šiuo metu turim nemažai dekoratyvinių žiurkių, triušių, jūros kiaulyčių“, – sako prieglaudos „EgzoticSOS“ vadovė Rūta Jatkonienė.
Mintis įkurti tokią prieglaudą kirbėjo jau seniai, mat tokios įstaigos, kuri rūpintųsi tik egzotiniais gyvūnais mūsų šalyje iki šiol nebuvo. Juos laikinai priglausdavo arčiausiai nelaimėlio esančios prieglaudos. Kurį laiką padalinį turėjo prieglauda „Lesė”, tačiau jis dabar neveikia.
„Kas priims gyvates, driežus, o ypač sergančius driežus. Susidomėjimas vos įsteigus prieglaudą yra didžiulis. Mes nesitikėjom, kad toks poreikis bus šitos vietos, ir skambučių, ir klausimų, kaip prižiūrėti, kuo minta, galbūt jis serga, tai tikrai telefonai netyla“, – pasakoja prieglaudos savanorė Ieva Treščenkina.
Kartais žmonės įsigyja ar vaikams nuperka egzotinius augintinius, pasidžiaugia jais, o kai atsibosta, tiesiog atsikrato. Kiti priversti juos atiduoti dėl pasireiškusių alergijų ar iškilus nenumatytoms aplinkybėms.
Gyvūnai į prieglaudą patenka labai įvairios būklės, kai kurie tokie išsekę, kad net maisto nepraryja, reikia maitinti.
„Išsekę, dėl nepriežiūros, dėl nesupratimo, kaip auginti tą gyvūną, nepasidomėjimu. Dažniausiai būna tokie. Arba per ilgai gyvena, per daug suvalgo, būna, kad pasiima kaip augintinį sau ir sako, per daug suvalgo, nenoriu“, – teigia R. Jatkonienė.
Vieni vos atkeliavę, apžiūrėti ir sustiprėję, kaip mat suranda naujus mylinčius šeimininkus – daugiausia tai graužikai, tokie kaip jūrų kiaulytės, žiurkės, triušiai ar šinšilos. Kiti greičiausiai užsibus iki jų gyvenimo pabaigos. Ypač sudėtinga sparnuočiams.
Ne visada iš buvusių šeimininkų pavyksta sužinoti ir išsamią informaciją apie augintinį, ypač jo amžių. Tad kad išvengtų skaudžių situacijų, kai kurių priglaustų gyvūnų nedovanoja.
„Mes nerašom garantinio lapo. Sakom, kad buvot perspėti. Tokių stengiamės nedovanoti, tegu gyvena, kiek gyvena, nes mes nei vieno gyvūno nemigdom“, – kalbėjo R. Jatkonienė.
Kartais nelaimėlio tenka vykti parsivežti šimtus kilometrų, ieškoma ir pagalbininkų. Kurie priglaustų laikinai ar pakeliui važiuodami atvežtų.
„Dažnai tenka iš toli, tai ir Klaipėda, Mažeikiai, ir bandom pajungti savanorius, kuriuos turim, kuriems esam dėkingi, kad jie greitai organizuojasi, palaiko, pagloboja tą gyvūnėlį kol mes juos pasiimam. Arba jie atvažiuoja iki mūsų, tai tokie prašymai būna beveik kasdien“, – sako I. Treščenkina.
Kai kurių rastinukų istorijos pribloškia. Gekoną vilnietė rado tiesiog gatvėje. O kaip paaiškėjo, vos išvakarėse šis ropliukas kaip staigmena pirktas gyvūnų prekių parduotuvėje.
„Parodė nuotrauką, sako, aš jį vakar pardaviau, dovanų, vyrukui“, – pasakoja R. Jatkonienė.
Kol kas prieglauda veikia steigėjos namuose Prienų rajone, tačiau jai intensyviai ieško tinkamų patalpų, kur galėtų atvykti vaikai, susipažintų su gyvūnais, mokytųsi juos prižiūrėti, šerti ir su jais žaisti, o tuo pačiu vyktų ir gyvūnų socializacija.
