Parodos atidarymui specialiai į Vilnių atvykęs Gaidis pasakoja šitaip bandęs palaikyti anuomet okupuotos Lietuvos gyvybę: „Aš suprantu lietuviškai, kaip 5 metų berniukai šneka. Mano seneliai, močiutė, tėveliai buvo gimę Lietuvoj.“
Į devintą dešimtį įkopusio Henrio Gaidžio gyvenimo istorija ne mažiau spalvinga nei jo kolekcija. Po koledžo, septintajame dešimtmetyje, jis tarnavo Oro pajėgų policijos skyriuje: „Tai uniforma, kurią vilkėjau Prancūzijoje. Turėjome ir žiemines, tačiau čia lengvas audinys, tai vasarinė uniforma.“
Vėliau, įsidarbinęs FTB, Gaidis Amerikoje gaudė nusikaltėlius. O tuo pat metu medžiojo ir lietuvišką simboliką: „Matote, kas čia? Čia Vytis.“
Kolekcininko rankose – ne šiaip kardas. Tai Napoleono laikų kavaleristo ginklas, priklausęs kažkuriam iš lietuvių ulonų pulko generolų. Nors įrodymų nėra, Gaidis mano, kad tai gali būti grafo Mykolo Tiškevičiaus kardas. Kolekcininko gyslelė užgimė dar vaikystėje. Gaidžio tėvai turėjo keletą barų, į kuriuos nuolat užsukdavo neseniai iš antrojo pasaulinio karo grįžę prislėgti vyrai.
„Kiekvienas karys parsiveždavo suvenyrų. Kariai tai darydavo dar nuo Romos imperijos laikų, o gal ir dar anksčiau“, – pasakoja kolekcininkas Henry L. Gaidis.
O suvenyrus galima mainyti, ypač jei bare sukiojasi vaikas.
„Jei negali susimokėti, galbūt gali padovanoti ginklą? Taigi, šie daiktai patekdavo į mano rankas. Jei gaudavau kažką vokiško ar japoniško, labai smarkiai nedžiūgaudavau, bet tie daiktai buvo vertingi ir aš juos galėdavau iškeisti į lietuviškus“, – sako H. Gaidis.
Taip pamažu ir užgimė aistra, dabar virtusi 400-iais šimtais tūkstančių eksponatų – nuo smulkiausių sagų, ženkliukų, iki ginklų, uniformų. Kone toną sveriančią kolekciją Gaidis dovanoja Lietuvos nacionaliniam muziejui.
„Tokią plačią ir tokią didelę kolekciją nežinau iš lietuvių, ar kas yra surinkęs“, – teigia parodos kuratorius Tadas Šėma.
Kolekcijos vertė gali siekti apie pusę milijono eurų. Anksčiau savo rinkinius jis eksponuodavo Baltimorės lietuvių namuose-muziejuje, parodas rengdavo ir kituose Jungtinių Valstijų miestuose. Lietuvos kariuomenės dailininkas ir ilgametis Gaidžio draugas Nerijus Treinys pasakoja, kad kolekcija itin pagelbėjo, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo atkurti garbės sargybos kuopos uniformą: „Pas Henrį tas diržas buvo, paėmiau liniuotę, padariau nuotrauką, išsimatavau, diržo sagtį atsispaudžiau į plastiliną. Atvažiavom, atliejom, padarėm kopijas.“
Treinio teigimu, kolekcininkas už Atlanto atliko neįtikėtiną darbą.
„Jis visa tai pirko, nors mes uždaryti po geležine uždanga. Mes niekaip negalėjom to padaryti, tai jis už mus tai padarė, kas buvo laisvajam pasauly, surinko į vieną vietą ir dabar tuos eksponatus turime čia, pas save“, – kalba N. Treinys.
Pats Gaidis pasakoja iš pat pradžių tokio tikslo neturėjęs, tačiau viskas peraugo į siekį kokiu nors būdu neleisti, kad Lietuva būtų ištrinta iš istorijos.
„Tai, ką dariau, palaikė Lietuvą gyvą per sovietų okupaciją“, – sako H. Gaidis.
Amerikos lietuvis jautriai reaguoja ir karą Ukrainoje. Didžiuojasi iš prezidento Adamkaus po įstojimo į NATO gautu ženkliuku ir neabejoja – jei ne narystė, Lietuvą būtų ištikęs Ukrainos likimas.
„Mano širdis sako – Ukraina laimės. Tą patį galvojau apie Lietuvą 1991-aisiais“, – tikina H. Gaidis.
Paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks beveik metus, tačiau ir vėliau eksponatai niekur nebeiškeliaus ir liks Vilniuje.
