Vilkaviškio vyskupija skėsčioja rankomis, neva nesusipratimas įvyko, nes giminės ir kunigas nesusikalbėjo.
– Artimieji visi balsuokite, niekas nenori šito kunigo.
– Nenorim ne, ne, nenorim ne.
Tokį protestą prieš kleboną Algirdą Petrą Kanapką Skardupių parapijos kapinių prieigose surengia ir jį filmuoja mirusios moters artimieji.
„Aš pravesiu laidotuves vietoj kunigo, tai man atrodo, kad aš geriau pravesiu“, – iš giminių vienas po kito klebono pusėn skrieja ir kandūs žodžiai, ir monetos.
„Aš žinau, kad jums labai reikia pinigų. Jo, sušelpsim, prašom, imkit. Sušelpsim. Mes aukojam bažnyčiai", – rėžiama toliau.
Tokio žingsnio giminaičiai griebėsi po to, kai klebonas Kanapka stojo mūru prie kapinių vartų, ir į jas neįleido laidotuvių procesijos.
Klebono čia nepageidaujamas, kaip sako mirusiosios artimieji, kunigas iš Keturvalakių, artimųjų pakviestas palaidoti velionę. Mat pastarosios valia, kaip aiškina giminės, kad ir laidotų, ir mišias laikytų kitas kunigas.
Esą su šituo giminė ir pati velionė turėjusi karčios patirties laidojant kitus giminaičius.
„Pati velionė visų pirma nenorėjo nei šito kunigo, nei mišių čia. Mes patys nenorėjome, nes mes turėjome tokių įvykių per laidotuves, kai žmonės verkė prie kapo duobės, o jis sako: „Nežliumbkite, o melstis reikia…“ Kai per mišias sėdime laidojant tą patį žmogų, o jis sugeba pasakyti: „O, susirinkote kaip į balių…“ Kai artimieji sėdi, verkia, iš skausmo plyšta širdis…“, – sako mirusiosios anūkė Ingrida.
Pastarasis karstą, pasak artimųjų, šarvojimo vietoje pašventino, bet į kapines kartu nevyko, nes esą gavo žinią iš klebono, kad šis pats laidos mirusiąją. Ginčas vyko taip:
– Jeigu galite į šoną, mes nešime karstą.
– Aš esu čia klebonas, aš esu čia klebonas, ir čia mano pareiga ir atsakomybė.
– Jūs nepraleisite karsto?
– Aš palaidosiu.
Tokie žodžiai artimuosius dar labiau supykdo.
– Į šoną, į šoną, kunigėli.
– Atsiprašau. Aš tuoj iškviesiu policiją.
– Mes jums iškviesime.
– Aš atlieku savo pareigą.
Toliau vyksta ginčas. Pykčio užvaldyti giminaičiai iš viso praranda kantrybę.
–Į šoną, į šoną…
– Ką jūs darote? Ką jūs darote?
– Į šoną.
– Ką jūs darote?
– Už tai, kad ne jūs čia tamsta valdot.
– Aš su jumis nekalbu.
– Va tu su manimi tai kalbėsi, supranti?
– Žmogau.
– Tu manęs žmogumi nevadink, velnio išnara tu.
Po skandalo prabėgus kelioms dienoms Skardupių kaimas ūžia. Žmonės dalijasi į dvi stovyklas, vieni linkę palaikyti mirusiosios artimuosius, kiti gi stoja apstumdyto klebono pusėn:
„Manau, nesusipratimas, ir artimųjų per didelis įsikarščiavimas. Jeigu močiutę čia laidojo, ir norėjo čia, Skardupiuose, vietinis žmogus, tai vietinis kunigas, ir nereikia jam prieštarauti.“
„Kaip čia pasakius… nu, ne vienas klebonas taip nesielgė su žmonėmis. Vis tiek kažkokio tai… jis vienas, o žmonių tai daug. Turėtų taikytis prie žmonių, o ne žmonės prie jo.“
O štai pats klebonas sako nesiekęs sukelti skandalo. Ir esą, jeigu mirusiosios artimieji būtų pranešę, kad nori kito kunigo, jis esą nebūtų prieštaravęs. Tačiau to nebuvo padaryta.
Štai todėl jis nutarė laidosiąs pats.
„Mano pareiga savo parapijiečius palaidoti. Aš atvykau savo pareigą atlikti, kaip visada, aš jų laukdavau prie vartų, aš tikėjausi, kad kai karstas bus apsuktas, aš galėsiu giedoti psalmę, bet buvau nustumtas, viskas“, – pasakoja Skardupių klebonas Algirdas Petras Kanapka.
Vilkaviškio vyskupija sako, esą Lietuvos parapijose nėra taisyklės, draudžiančios kitos parapijos kunigui laidoti mirusiuosius, tad šio incidento galėjo ir nebūti.
„Juk vis tiek mes turime dėl žmonių, dėl jų išganymo rūpintis. Aš manau, kad visuomet suderinami tie dalykai, susitariama“, – komentavo Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras Gintautas Kuliešius.
Klebonas Kanapka kreipėsi į policiją dėl šmeižto ir įžeidinėjimų. Koks bus jo paties likimas, mat parapijiečiai renka parašus dėl jo iškeldinimo, neaišku. Nes Vilkaviškio vyskupija atostogauja, kaip ir aukščiausi bažnyčios hierarchai.
