Nieko neįtariantis moksleivis Klaipėdoje ramiai sau žingsniuoja per kiemą. Ir staiga jį užpuola dvi varnos. Vaikas puola bėgti. Paukščiai jį persekioja. Kiek pabėgėjęs į šoną moksleivis su baime žvalgosi į dangų. Girdisi tik varnų kranksėjimas. Vaikas susigūžia ir užsidėjęs gobtuvą nueina jau kitu keliu. Jį lydi pikti paukščių balsai.
Dar vienas išpuolis toje pačioje vietoje. Varnos puola iš parduotuvės grįžtantį vyriškį. Šis slepia galvą ir paukščius vaiko rankomis: „Nu nesmagu, žinai, vis tiek paukštis puola. Nėr labai malonu.“
Panašu, kad varnos tikrai kovingai nusiteikusios. Atakuoja dar vieną žmogų. Vyriškis sako, kad iš pradžių net nesuprato, kas vyksta: „Nu šiaip su kojom palietė galvą. Aš galvoju kas čia dabar. Ir dvi praskrido. Sakau mano apranga nepatinka ir kas. O šiaip aš ne vietinis, tai ką žinau. – Na va, atpažįsta nevietinius. – Jo, matyt, užsipuolė mane.“
Ir tokių užpultų yra dar daugiau. Ornitologai aiškina, kad ne apranga ar gyvenamoji vieta varnoms nepatinka – paukščiai saugo savo jauniklius.
„Tiesiog, tos varnos, kurios peri miestuose, jos šiek tiek gal drąsesnės, jos pažįsta žmones, pažįsta, ką jie gali paėmę akmenį, paėmę pagalį į rankas ir jos šiek tiek tokių žmonių, ar askritai žmonių, jos traktuoja žmogų kaip plėšrūną, kuris gali sunaikinti jų jauniklius“, – aiškina Klaipėdos universiteto mokslininkas Julius Morkūnas.
Žmones puolančių varnų mažylis iškritęs iš lizdo straksi kieme. Jį tėvai ir gina. Pasak ornitologų, varniukai per dvi – tris savaites sustiprės ir varnos nustos taip agresyviai juos saugoti. O iki tol pataria žmonėms tokių vietų vengti, ar pro jas eiti su galvos apdangalu.
„Teoriškai taip, gali įkirsti į galvą, įbrėžti odą, kad bėgtų kraujas, ar žaizda kokia. Gali. Reiktų saugotis, jei atskrenda nežiūrėti tiesiai, į akis gali pataikyti, bet su nagais ten užpulti ir kapoti, ten kaip per kokį Hičkoko filmą, taip nebūna“, – kalba J. Morkūnas.
Tačiau, pasirodo, yra ir daugiau žmonių, kuriems štai ornitologo minimo 1963-ųjų Alfredo Hičkoko siaubo filmo „Paukščiai“ vaizdai nepaliko didelio įspūdžio. Praeivis visai nebijodamas varnų paima jų taip saugomą varniuką į rankas: „Tai prispaus. Praeitą kartą taip pat buvo ir prispaudė su mašina. Jis pasislėpė po ratu ir prispaudė jį. Aš galvoju, tegul pas mane pabūna, tegul užauga. Nes gaila. Jolki… Kažkaip. Arba katinas koks paims.“
Tačiau ornitologai pataria taip nedaryti, tiek sveikus, tiek sužeistus varniukus reikia palikti ramybėje. Nesužeistus tėvai maitina net ir šiems iškritus iš lizdo, o liūdnesnio likimo paukšteliais pasirūpina pati gamta – kiti gyvūnai taip pat nori ėsti: „Jeigu žmonės taip sako, reikia paleisti tave. Galbūt geriau žino.“
