Pokalbis su K. Budriu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Rytoj Vokietijoje renkasi NATO valstybių gynybos ministrai, kurie aptars jau trečią kartą, kaip padėti Ukrainai kare su Rusija. Kaip jūs manote, kokios perspektyvos šio susitikimo, iš kurio daug kas laukia kažko svarbaus?
Tai žinoma, kad susirinkę NATO šalių gynybos ministrai apsitarę įsivertins, kiek ir kokios yra ginkluotės pažadėta, kiek jos yra patiekta, koks yra procesas, kaip mums pavyksta ją sukomplektuoti, kokios yra problemos, iššūkiai mokant ja naudotis, ta ginkluote. Kokios išmoktos pamokos, kaip dėliojasi logistika, tad yra masė su tuo susijusių klausimų, čia ne vien tik tai paskelbimas apie vieno ar kito ginklo tiekimą yra svarbus, bet ir visa aplinka su tuo susijusi.
Taip, tam tikras nusivylimas ir nekantrumas laukiant, kada tie ginklai pasieks jau pačią Ukrainą ir bus įdarbinti pagal savo paskirtį, žinoma, kad jis yra suprantamas. Bet taip pat reikia suprasti, kad tai yra ilgi procesai ir svarbi žinia turbūt yra tai, kad dar pavasarį, jeigu būdavo svarstoma verta ar neverta apie kokią nors naujesnę ginklų sistemą kalbėti dėl to, kad tai užtrunka ilgai laike, tai dabar tie planavimo darbai yra daromi.
Rusų politologas Ivanas Preobraženskis, kuris yra kalbinamas Vokietijos kanalo „Deutsche Welle“, taip pat publikuojamas to kanalo portale, teigia, kad po Ukrainos, jeigu V. Putinas liks valdžioje ir jeigu Rusija laimės Ukrainoje, tai kita Rusijos auka bus Lietuva. Ir jis šitą požiūrį grindžia tuo, kad rusai bus nusitaikę ir jau dabar iš esmės yra nusitaikę į Suvalkų koridorių ir kad būtent čia jie pabandys surengti tą provokaciją, kuri, kaip jis sako, galiausiai gali sugriauti ir NATO. Esą rusai pradės skraidyti į Karaliaučiaus sritį, vadins tai humanitarine misija ir, jeigu Vakarai bandys jėga stabdyti šiuos skrydžius, Rusija taip pat gali atsakyti jėga ir, kaip sako I. Preobraženskis, greičiausiai NATO net nesiryš numušinėti Rusijos orlaivių tokioje situacijoje. Jūsų manymu, ar tokios I. Preobraženskio mintys turi pagrindo ar tai iš piršto laužti svarstymai?
Galiu patikinti, tiek abejose sienos pusėse esančius žmones, tiek mūsų gyventojus, kad nėra tokio scenarijaus, kuris galėtų kilti galvose anoje pusėje ir kurio mes nebūtume apmąstę ar pasidėlioję, kaip jis galėtų atrodyti. Lygiai taip pat įsivaizduojant, kokius mums saugumo iššūkius kelia turėjimas Kaliningrade tiek prikištos ginkluotės ir tokio pajėgumo, koks jis dabar yra uždarant burbulą, apie ką dabar ir eina kalba oro gynybos sistemomis, išprovokuojant vieną ar kitą situaciją siekiant prasikirsti koridorių į Kaliningrado sritį ir panašiai.
Galime apsčiai prigalvoti įvairiausių scenarijų. Bet kas čia yra svarbu, kad mes apie juos irgi esame pagalvoję ir tai yra mums labai svarus argumentas kalbant apie tam tikras pažeidžiamas NATO vietas ir tai, kad šitas regionas turi tam tikrų pažeidžiamumų ir Kaliningrado sritis yra didelis veiksnys Rusijai tiek vykdant karinį planavimą, tiek mums užsitikrinant atgrasymą ir gynybą.
Lietuvoje turime labai keistą situaciją – mes nuolat prašome NATO priešakinių pajėgų brigados Lietuvoje, bet patys nesame skyrę tam pakankamai pinigų, dėmesio ir tik 2027 m., anot kai kurių viešų kalbėtojų mūsų, galėsime parengti infrastruktūrą tai brigadai priimti. Kaip taip gali būti – mums taip reikia brigados, bet mes nepasirengę ir dar ilgai nebūsime pasirengę. Jūs galite paaiškinti šitą fenomeną?
Mes kalbame apie infrastruktūros plėtojimą tokio dydžio vienetui, tai čia labai svarbu yra suprasti, kad tai yra didelis poreikis ir ne vien tik tai, kad apgyvendinti karius, bet ir sukurti visą tinkamą infrastruktūrą, kad jie galėtų čia ir veikti – treniruotis, tam tikrais atvejais užduotis vykdyti drauge su kitais junginiais Lietuvoje. Tai tam reikia infrastruktūros, kurios Lietuvoje mes neturime ir tą klausimą taip pat svarstėme prezidento sušauktoje Valstybės gynimo taryboje, tai buvo vienas iš klausimų, kiek ir kokios infrastruktūros mes turime ir ką mes turėtume padaryti, kad ją galėtume tokią turėti pritaikytą.
2027-ieji metai ten yra ir įvardinti, kad tai yra siekiamybė ir tai yra labai optimistiškas scenarijus, nes čia ne tikrai finansų reikės, bet ir procedūriškai reikės pasistūmėti ir dabartiniai tempai, kuriais mes statome infrastruktūrą savo reikmėms, sąjungininkų reikmėms, bendrai NATO reikmėms yra nepatenkinami ir mums reikia spartinti šitoje vietoje giliai pasižiūrėjus ir radus atsakymą, kas mums trukdo. Ar tikrai tam tikrais atvejais reguliavimas trukdo, ar vadybinių gebėjimų stoka, ar kitos priežastys.
Nes mes esame per lėti ir taip, tai yra ribojantis veiksnys – žinoma, mes negalime kviestis didžiulių vienetų buvimui čia taikos metu. Ne gynybai vykdyti, nes kai reikės gynybai – atvyks. Ir divizijos atvyks ir dar didesni vienetai, jeigu reikės, atvyks, čia ne apie tai eina kalba. Kalba eina apie buvimą taikos metu, tai tam pasiruošti reikės laiko ir didelių organizacinių pastangų.
Visą pokalbį su prezidento patarėju K. Budriu žiūrėkite straipsnio pradžioje.
