Kaunui pritrūko parkų. Tad miesto valdžia nusitaikė į 16 hektarų Linkuvos dvaro teritoriją Šilainių mikrorajone. Pradėjo perėmimo visuomenės poreikiams procedūras – istorinę vaizdingą erdvę planuoja atverti miestiečių poilsiui.
„Sutvarkyti parką, želdinius, įrengti takelius, visą infrastruktūrą, kuri atskleistų parko vertingąsias savybes, nes tai kultūros paveldo objektas, tiek būtų patogi naudoti miestiečiams“, – sako Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
Linkuvos dvaro sodyba mena dar 16 amžiaus bajorų gyvenimą, tarpukariu pastatyta koplyčia ir unikalios betoninės skulptūros. Tačiau viskas apleista ir griūva. Valdininkai kol kas realaus tvarkymo projekto neturi.
„Tai yra pirmas žingsnis per 30 metų Lietuvos nepriklausomybės, pirmas mažytis žingsnis to dvaro“, – pasakoja Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Buvusiuose dvaro mūriniuose rūmuose kelis dešimtmečius gyvenantys kauniečiai į tokius planus reaguoja skirtingai. Vieni sako ramybę jau seniai drumsčia vestuvininkai ir fotosesijų dalyviai, kiti – žmonių šurmuliu džiaugiasi:
„Į dieną po trylika vestuvių vasarą būna, mes laiptais nenulipam, neturim jokio privatumo, o kad pasakyti, kad neikit, kaip pasakyti žmonėm, kai atvažiuoja.“
„Ponia miela, dabar tuštuma, kokia senutė išeinam į kiemą, o kai žmonės vaikšto – smagu. Kai būtų sutvarkyta ateitų su vaikučiais suvažiuotų pilniau žmonių būtų.“
O dvaro teritorijoje statinius prieš dvidešimt metų įsigijusį verslininką valdžios užmojai šokiravo. Esą jo projektus čia įrengti senelių namus ar kitas įstaigas valdžia žlugdė, o dabar nori veltui perimti jo teisėtai įgytą turtą. Jis atvirauja visą laiką buvęs tarsi tarp dviejų girnapusių.
„Prižiūrėjom, kiek galėjom, bet negalime nieko kapitaliai daryti, nes ne mūsų žemė. Savivaldybė, seniūnija rašo reikalavimą – sutvarkyti, suremontuoti, mes pradedam tvarkyti, o po kelių savaičių ateina raštas, kad jūs negalite to daryti, jūs savivaliaujate, ką jūs darote, nes paveldo teritorija“, – teigia verslininkas Gintaras Aleknavičius.
Valdžios atstovai sako, kad naujos statybos dvaro teritorijoje negalimos. O sovietmečio fermos, priklausančios verslininkui, apleistos ir darko vaizdą, jam net taikytas padidintas nekilnojamojo turto mokestis.
„Jis nėra to dvaro savininkas, dvaras lieka ten, kur žmonės gyvena. Ten yra visa eilė tarybiniais metais statytų, apleistų, baltų plytų, per pusė plytos sienos, griuvėsių“, – kalbėjo V. Matijošaitis.
„Pirmiausia tikslas yra nugriauti tuos svetimkūnius, kurie atsirado sovietmečiu, tai mano paminėtos fermos sugriuvusios“, – sako S. Rimas.
O verslininkas sako dėl savo turto kovos teisme. Jis įsitikinęs, kad vėliau valdžia nusitaikys ir į gyventojus.
„Sekantis taikinys po mūsų, pradžioj mus, o paskui žiūrėsim su gyventojais, tai… Susidūrėm su situacija, kad atimsim, paimsim, nusavinsim, aš pats buvau taryboj, tai sakiau, ne tie laikai, yra Lietuvos Konstitucija, privati nuosavybė“, – pasakoja G. Aleknavičius.
Kauno savivaldybės atstovai neslepia – norėtų, kad gyventojai objektą tvarkytų, bet esą jų iškeldinti neketina.
„Nėra tokio nei tikslo, nei plano ir tie žmonės turėtų būti ramūs. Aišku, būtų galima paraginti istorinį pastatą, kuriame jie gyvena, tvarkyti, tam yra finansinės priemonės, puikiai veikianti paveldotvarkos programa“, – teigia S. Rimas.
Bet šie atvirauja neišgalintys unikalių paveldo rūmų atnaujinti, tik smulkius remonto darbus daro. Moterys beda į skylėtą stogą, pro kurį lyjant sunkiasi vanduo, tam reiktų keliasdešimties tūkstančių eurų.
„Jau iki mirties mokėsi paskolą, nu gal ne paskolą, bet jeigu išdėlios. Ar mes galim pajėgti, paveldas neleidžia beleką daryti, taigi paveldas, ir mes atsiremiam į tą, medžiagos turi būti, stogas vien 50 tūkstančių, tai pagalvokit“, – kalbėjo gyventoja Irena.
Gyventojai gražina ir aplinką, bet sutvarkyti visai dvaro žaliajai erdvei, kuri yra Veršvo kraštovaizdžio draustinio dalis, reikia didelių investicijų.
