Tačiau džiaugiasi turinti puikią draugiją – sutuoktinį, taip pat kalvį. Jų rankose net senutėlis metalas virsta meno dirbiniais. Spėriai kalvėje sukasi moteris: „Čia reikia suktis greitai, nes atšals metalas.“
Moters rankose gimsta spinduliai saulei. Kiekvieną jį reikia iškalti, bangelę padaryti. Kalvės darbai keliaus į parodą. Moteriškoms rankoms be vargo paklūsta kietas metalas: „Dar reiks pakalti, padarysim tokią plokštumą, kad galėtume išgręžt.“
Panevėžietė kalvėje darbuojasi beveik tris dešimtmečius. Ir sako niekada nepasigailėjo pasirinkusi tokį amatą.
„Reikia daug praktikos, o moteris gi viską sugeba, kaip cepelinus daryti tas pats, lipdai, lipdai“, – sako kalvė Viginta Jakubonienė.
Anot kalvės, būta ir smagių nutikimų. Neretas vis dar nustemba pamatęs moterį prie žaizdro plaktuku mojuojančią. „Mane gaudė po kalvę, norėjo apžiūrėt, ar aš vyras, ar aš moteris“, – pasakoja ji.
Moteris kalvėje netoli Panevėžio sukiojasi su vyru. Abu jie mokėsi metalų kalvių specialybės. Kalvėje sutuoktiniai lygiaverčiai partneriai. Kūrėjai sako, kaip ir viskas, tai ir kalvystė laikui bėgant kinta.
„Nieks nebevažinėja su arkliu į bažnyčią, važiuoja su Lexusu, tai ir šitoj vietoj taip pat“, – teigia kalvis Rolandas Jakubonis.
Jei anksčiau, anot kalvių, daugiausia kaldindavo įrankių buičiai, dabar metalas kūrėjų rankose puikiai susidraugauja su medžiu ar akmeniu ir virsta meniškais darbais: „Vienam medžio dariny pamatėm paukštį, na, tai liko tik pastatyt, įtvirtinti, nes pats medis nestovi.“
O medžiagos savo darbams kalvis labiausiai mėgsta paieškoti sendaikčių turguose ar metalo laužo krūvose.
„Man tai va tas surūdijęs , laiko matęs metaliuko gabalas, jis labai šnekus, sava istorija, Dieve brangus“, – kalba R. Jakunonis.
Vyras kalvystę vadina gyvenimo būdu. Esą be meilės metalui nieko nesukursi.
„Tevaikštau baltom rankytėm, visada jos purvinos, kalnieriukas irgi“, – tęsia jis.
Šeima stengiasi, kad kalvystė nebūtų pamiršta. Su amatu norinčius supažindina per edukacines programas.
