Pone Vizickai, kaip mes atrodome kaimyninių šalių kontekste? Ar mes esame tie rekordininkai, ar kitur žmonės daugiau išleidžia už tą patį maisto krepšelį, negu Lietuvoje?
Iš principo galima pasakyti taip, kam man pardavinėti du batonus po 2 eurus, jeigu aš galiu parduoti vieną batoną už 5 eurus. Ta situacija tęsiasi tol, kol atsiranda žmonių, kurie sutinka mokėti po 5 eurus ir kol rinkoje neatsiranda alternatyva, kuri pasiūlo po 3. Dabar mes turime tokią situaciją, kai žmonės galbūt žmonės vis dar sutinka už batoną mokėti dvigubai, nes dar neturime alternatyvos, kuri pasiūlytų mums pigiau.
Šiuo atveju, pinigų kiekis ir tokia elgsena kažkiek koreliuoja, bet ne tiek tiesiogiai. Kalbant apie tai, kaip atrodome, lyginant su kaimyninėmis šalimis, tai Lietuvos banko atliktas tyrimas šių metų pradžioje patvirtino, kad mes pasivijome Europos Sąjungos kainų lygį.
Mūsų atskiri tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais jau jį pralenkiame. Bet čia turbūt dėl to, kad turime tokią specifinę kainodarą, kada nustatoma tokia kosminė reguliari kaina ir nuo kurios po to yra dalinamos nuolaidos. Žiūrint į situaciją, kokia dabar susiklostė, tai turėjome vieną didžiausių infliacijų ir šiai dienai ta infliacija vis dar pakankamai aukšta, mes tiktai atsitraukiame iš lyderiaujančių sąrašo, kuriame mes buvome paskutiniai, priešpaskutiniai ir panašiai. Dabar mes patekome galbūt į penketuką, į dešimtuką.
Šiuo atveju, galiu pasakyti tik tiek, kad Prancūzijoje, kur infliacija gegužės mėnesį siekė gal 6 proc., Belgijoje – 2,7 proc., Vyriausybės nariai, tai yra finansų ministrai, ūkio ministrai jau kalba apie tai, kad jie norėtų skatinti įmones peržiūrėti savo kainodaras ir jeigu jos to nedarys, tai yra grasinama sankcijomis, skelbimu gėdos sąrašuose ir panašiai.
Tuo tarpu, mūsų Marijos žemėje šie dalykai negvildenami ir sakome, kad tai yra Europos Sąjungos (ES) lygmens problema.
O tos kainos minėtoje Prancūzijoje ir Belgijoje, lyginant su Lietuva, kiek jos skiriasi?
Mes dar neatlikome tokio tiesioginio patikrinimo, nes tai yra pakankamai sudėtinga surasti identiškus produktus, kiekviena šalis turi skirtingus receptus, netgi duonos.
Bet, vėlgi, referuojant į Lietuvos banko tyrimą, mes turbūt matysime, kad tos kainos yra panašios arba net šiek tiek aukštesnės. Bent jau ką mes matėme Vokietijoje, tai nemaža dalimi jau yra aukštesnės.
Šiuo atveju, jeigu paimtumėme dar kitus lyginamuosius kriterijus, kaip, pavyzdžiui, darbo užmokestis į rankas arba bruto, tai matysime, kad nuo Vokietijos atsiliekame beveik tris kartus, nuo Prancūzijos turbūt panašiai. Dėl Belgijos dabar negaliu pasakyti.
Ir jeigu paimtume pajamų dalį, išleidžiamą maisto produktams, mes turbūt būsime vieni iš lyderių, man atrodo, paskutiniais duomenimis Lietuvoje tai sudaro virš 20 proc. nuo visų pajamų, kai ES standartas yra apie 10 proc.
Visą pokalbį su „Pricer.lt“ įkūrėju Arūnu Vizicku ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertu Leonardu Marcinkevičiumi žiūrėkite straipsnio pradžioje.
.jpg)
