„Iš pradžių yra kiek baisu. Tačiau muziejų atidarymas yra pirmas žingsnis, norint grįžti į normalų gyvenimą. Turime suprasti, kad gyvensime kitaip“, – sako muziejaus lankytoja Nancy Madrid.
Vienas po kito žmonės sugrįžta ir į kino sales, kurios kelis mėnesius buvo tamsios ir tylios. Visai kitaip šiandien – šurmuliuojančios sugužėjusių pasimėgauti filmais gyventojų.
„Nejaučiu baimės, tačiau rūpinuosi saugumu. Žinau, kad galima apsikrėsti bet kur. Išėjus iš namų svarbiausia nepamiršti atsargumo priemonių, užsidėti kaukę“, – teigia kino teatro klientė Cynthia Razo.
O sporto entuziastai suplūdo į ką tik veiklą atnaujinusius sporto klubus. Nuo ankstyvo ryto netyla persipynusios muzikos ir naudojamų treniruoklių garsai.
„Jaučiuosi labai laiminga. Laukiau, kol sporto klubai bus atidaryti. Mes ir namuose darėme mankštą, tačiau tai – ne tas pats. Greičiau, tik sugadina nuotaiką“, – aiškina sporto klubo lankytoja Patricia Mejia.
Tiesa vis dar imamasi griežtų atsargumo priemonių. Visos atsivėrusios įstaigos dezinfekuojamos, ribojamas žmonių skaičius.
O Japonijoje į buvusį gyvenimą galima pažvelgti per pašto skylutę duryse. Patogiai įsitaisę savo kabinoje ant ryškiai žalių kėdžių, japonai per skylę duryse stebi šokio spektaklį.
Taip Japonijos menininkai bando gyventojams į pandemijos suvaržytą gyvenimą sugrąžinti šiek tiek kultūros. Toks žvilgsnis per skylutę, anot teatro, dar labiau suaktyvina žiūrovų smalsumą ir vaizduotę, o dėmesį sukelia tik į tai, kas vyksta scenoje.
„Mes sąmoningai naudojome nedideles angas. Norėjome apriboti auditoriją, kad ši nematytų visko. Tokiu būdu tai priverčia žiūrovus pajudėti, jeigu nori žiūrėti į tai, ką išties nori pamatyti. Norėjome, kad auditorija pajustų spektaklį“, – sako menininkas ir choreografas Nobuyoshi Asai.
Apvalioje scenoje žiūrovai mato vos kelis šokėjus, daiktų nedaug, spektaklio istorija jiems pasakojama šokiu ir muzika.
Vienu metu spektaklį gali žiūrėti ne daugiau kaip 30 žiūrovų. Jų nuo gruodžio mėnesio surengta keliolika. Spektaklius šokėjai planuoja rengti ir toliau.
