Aleksas Vaitkus nuo šiol turės du gimtadienius. Antrąjį švęs balandžio 11 dieną, tada kai po ilgos kovos su COVID-19 išgirdo žinią, kad klastingą virusą įveikti pavyko.
Joniškietis blogai pasijuto dar kovo gale, o vis sunkėjančią būklę pastebėję medikai perkėlė vyrą į reanimacijos skyrių. Tų dienų Aleksas visiškai neprisimena.
„Savaitę laiko išbraukta iš mano prisiminimų. Atsibudau tada po savaitės, kai atsidūriau reanimacijoje, jau kai perkėlė iš intensyvios terapijos skyriaus. Lovoje jau buvau. Jaučiau deguonies trūkumą, kaukė buvo pajungta. Temperatūra normali, tik lovos rėžimas ir tiek“, – sako joniškietis Aleksas Vaitkus.
Dienas, kai vyro gyvybė kabėjo ant plauko šeima prisimena kaip baisiausią košmarą.
„Tos dienos… Nenorim nei aš, nei mano dukros prisiminti, jos baisios. Košmariškos. Kada tu paskambini į reanimaciją ir tau pasako, kad tau belieka tik melstis, daugiau nieko. Tai tu perdėlioji visas gyvenimo vertybes“, – pasakoja žmona Irena Vaitkuvienė.
Lankyti sergančio vyro negalėjusi žmona pasakoja, kad labiausiai slėgė nežinomybė ir baimė.
„Mes skambindavome po keturis – penkis kartus į reanimaciją ir vis klausdavom – kaip, kas? Nors tas penkias dienas jie mums vilčių neteikė jokių. Jokių vilčių, tik jau paskui, matyt, jau sako, per gaidžio žingsnelį į priekį“, – teigia I. Vaitkuvienė.
Medikai sako, kad vyrui juos lankyti ir konsultuotis teks dar ilgai.
„Ką virusas paliks, kokius pėdsakus, tai matysim po metų, po poros“, – kalbėjo Šiaulių ligoninės Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Rasa Bracaitė.
Dabar Aleksas jaučiasi daug geriau, bando mankštintis ir daug vaikščioja: „Šiaip krosų nebėgioju dar, bet pasivaikščiojimai namuose, po ūkį pasivažinėjimai, tokie vyksta. Ir kaip savijauta nėra bloga.“
Vyras dar jaučia ligos padarinius, bet pamažu gyvenimas grįžta į vėžes: „Silpnumas, būna dar kartais ir toks nuovargis. O jeigu kažką daugiau pavaikštinėji ar pasidarbavus kažkokį darbelį, toks deguonies trūkumas jaučiasi. Bet šiaip nei kaukių, nei deguonies kažkokių priemonių papildomai nenaudoju. Gyvenu kaip ir normalų gyvenimą, įprastą.“
Už išsaugotą gyvybę padėkoti norėjęs joniškietis aplankė jį gydžiusius Šiaulių medikus. Šie teigia, kad matyti gyvą klastingą virusą įveikusį vyrą – geriausia dovana.
„Jaudina labai. Kai tas ligonis pasveikęs, savom kojom ateina padėkoti, tai labai jaudina iš tikro. Iki ašarų jaudina tokie dalykai“, – sako R. Bracaitė.
Tokių kaip Aleksas, kurie jau įveikė klastingą virusą, Lietuvoje – daugiau nei 1000.
