Dabar ten glaudžiasi vos 300, daugiausia senyvo amžiaus, žmonių, kurie tiesiog neturi kur bėgti, bijo išeiti ir į gatves. O okupantų rusų neva nešamos „taikos ir brolybės“ atsisako net tie vietos gyventojai, kurie gimė ir užaugo Rusijoje. Dabar jie, gyvendami Ukrainoje, patys kenčia nuo čia terorą sėjančių tėvynainių rusų.
Charkivo gyventojas Olegas uždega ugnį. Kukli jo viryklė.
„Kaip išgyvename? Štai gaminame maistą ant ugnies, ieškome malkų, pjauname jas, kūrename laužus. Vanduo tai yra, tai jo nėra“, – pasakoja Olegas.
Prie savo penkiaaukščio namo Olegas lauke maistą gamina jau penkis mėnesius. Jo namą Piatichatkuose, Charkivo pakraštyje, okupantai apšaudė dar kovą. Nuo to laiko juose nėra nei elektros, nei dujų.
„Virdulys, keptuvė, puodai, štai vandens buteliai. Kruopos, kačių maistas. Druska, cukrus“, – kalba Olegas.
Apgriautame 60-ies butų name dabar gyvena tik Olegas su žmona ir kaimynas. Kiti išvyko dar pirmąjį karo mėnesį, kai suprato, kad jų kaimynystėje, kuri yra vos už 25-ių kilometrų nuo Rusijos sienos, kyla pernelyg daug pavojų.
Vasario 24-ąją Olegas savo akimis matė pirmąją V. Putino karių Piatichatkų link paleistą raketą. Apie penktą valandą ryto jis buvo lauke, kai draugui nešė vaistus.
„Dar buvo tamsu… Švilpimas toks… Ir raketa pataikė į devynių aukštų pastatą, pramušė stogą. Jie taip pat paleido dronus, jie švytėjo. Tada gradai praskrido – pirmas, antras, trečias“, – prisimena Olegas.
Tačiau net ir po gąsdinančių smūgių Olegas su žmona namų nepaliko. Pensininkai tiesiog neturėjo, kur eiti.
Vietiniai gyventojai sako, kad dabar Piatichatkoje gyvena trys šimtai žmonių. Tai yra vos 15 procentų gyventojų iš tų, kurie ten gyveno prieš karą. Kai kuriuose butuose apskritai nieko neliko.
O prie apgriuvusio penkiaaukščio sėdi Ivanas Vasiljevičius. Šalia jo – ištikimi šunys Družokas ir Roza. Vyras sako, kad namuose liko dėl jų, nes negali palikti savo keturkojų draugų. Kartu su jais Ivanas išgyvena karo baisumus – nuolatinius artilerijos smūgius. Pensininkas ir jo šunys yra vieninteliai namo gyventojai. Visi kaimynai išvykę.
„Septyni smūgiai į namą, suprantate? Tiesiog buvo neįmanoma“, – kalba Ivanas.
Ivanas kilęs iš Rusijos Belgorodo srities, kur turi brolį ir seserį. Ten jis užaugo ir praleido savo jaunystę, o paskui persikėlė į Charkivą. Tačiau 75-erių metų vyras norėtų pamiršti savo tėvynę. Prasidėjus karui net nustojo bendrauti su artimaisiais, o kalbėdamas apie tai, ką tenka išgyventi, vyras vos tramdo ašaras.
„Aš nekenčiu… Na, kaip taip? Jie ten per televiziją prisiekinėjo, kad yra mūsų broliai. Apkabinti pasiruošę. Tačiau jie, atleiskite už šiurkštų žodį, yra apgavikai. Aš esu rusas. Bet aš esu ir ukrainietis. Ir nors aš nemoku ukrainietiškai, bet, nepaisant to, jei būčiau jaunesnis, žinoma, eičiau kovoti už Ukrainą“, – tikina Ivanas.
O kai kurie tuščiose gatvėse dar sutikti Charkivo gyventojai atvyko tik susirinkti daiktų iš savo namų, nes jau glaudžiasi saugesnėse Ukrainos vietose. Jie baiminasi net tolumoje aidinčių smūgių – prie jų nepratę.
„Atsiprašau, ar galite porą žodžių? – Kokius porą žodžių? Ar girdite? Ar matote, koks mūsų namas? Kokių žodžių? Nežinia, kas nutiks. – Mes atvykome ir vėl išvykstame. – Atsiprašome už prancūzų kalbą. – Atsiprašome, bet važiuojame namo. Na, į mūsų antruosius namus.“
Išskubėjusi šeima susirinko daiktus iš apgriuvusio daugiabučio. Kovo mėnesį į jį smogė Rusijos raketa. Laimė, dauguma gyventojų slėpėsi rūsyje, todėl liko gyvi. Tačiau tragedija ištiko vienišą senyvą moterį, kuri dėl lūžusios kojos negalėjo nusileisti į rūsį ir nuo smūgio mirė. Jos kaimynas Vladimiras į rūsį įšoko likus kelioms sekundėms iki sprogimo. Tai jį ir išgelbėjo. O Vladimiro butas dabar labiau primena statybinių atliekų sąvartyną – viską sunaikino didžiulė sprogimo banga.
„Mirusioji negalėjo vaikščioti, jai buvo lūžusi koja. Ji slėpėsi koridoriuje, negalėjo nusileisti į rūsį. Negirdėjau jokio garso. Tuoj pat viskas aptemo. Iš pradžių pamaniau, kad dingo elektra, nes buvo tamsu. Paaiškėjo, kad dulkės tiesiog taip pakilo, nieko nesimatė“, – pasakoja Vladimiras.
O Vladimiro kaimynas Igoris – tikras laimės kūdikis. Jis buvo per žingsnį nuo mirties – sprogimo metu vyras skutosi savo vonios kambaryje. Tačiau išgyveno. Jis net nesuprato, kas nutiko, kol neatidarė durų ir nepamatė griuvėsių krūvos.
„Kaip pats sako, gerai, kad spėjo laiku sustoti ir nenukrito žemyn“, – sako Vladimiras.
Per karą Piatichatkai virto rajonu vaiduokliu. Vos keli čia likę žmonės vengia eiti į gatves – bijo, kad į juos pataikys „Grad“, „Uragan“ ar „Iskander“ raketos. Visus šiuos ginklus rusai naudoja tiesiog prieš civilius gyventojus, nes čia nėra ir niekada nebuvo jokių karinių objektų.
