Trys pataikė į namą, kuriame slėpėsi dvi močiutės. Jelenos mama mirė, ją teko laidoti rusų įkastuose apkasuose prie pat namo. Sutuoktiniai buvo priversti šokti į griovį ant mirusios moters kūno ir slėptis nuo kitų bombų, kurių skeveldros lakstė į visas puses.
Miroliubivkos kaimas Chersono srityje buvo pasmerktas badui. Okupantai ten nevežė jokių produktų, daugiau nei šešis mėnesius žmonės buvo priversti valgyti bet ką ir labai taupyti atsargas, sukauptas rūsyje.
„Valgyti nebuvo nieko. Malėme grūdus, sijojom. Iš kukurūzų virėm košę. Burokai, bulvės. Gerai, kad metai derlingi buvo – tai virėm ir taip vertėmės“, – pasakoja Miroliubivkos kaimo gyventoja Jelena.
Jelena gyveno su vyru Vladimiru ir abiejų garbaus amžiaus motinomis. Užaugę vaikai jau gyvena atskirai kitame rajone. Pirmieji į kaimą įžengė kariškiai iš Donecko. Po jų rusai. Užpuolikai apsigyveno kaimyniniame name. Išsikasė apkasus – taip ruošėsi gintis, jei ukrainiečiai įžengtų į kaimą. Apkasai vidury kaimo labai išgąsdino vietinius. Dar blogiau buvo, kai spalį ukrainiečiai iš kaimo išvarė okupantus. Tada jie pradėjo naikinti Miroliubivką. Artilerijos apšaudymas nesiliovė nei dieną, nei naktį.
„Šaudė taip, kad mes net negalėjome išeiti iš namo, visą laiką sėdėjome rūsyje. Kai atėjo mūsiškiai, rusai pabėgo į gretimą kaimą. Jie bombardavo nuolat, kasdien, baisu“, – kalba Jelena.
Į sutuoktinių kiemą įskrido gal 20 sviedinių, keli jų pataikė tiesiai į namą. Jelena ir Vladimiras buvo rūsyje – tai jiems išgelbėjo gyvybes.
„Ten sprogo. Skeveldros išdraskė siena – tai vaiko kambarys. Visą virtuvės sieną išgriovė. Mes buvome rūsyje. Mūsų motinos buvo name, jos senos, nepajėgdavo nusileisti į rūsį. Viena mirė, kitą į ligoninę išvežė sunkios būklės“, – pasakoja Miroliubivkos kaimo gyventojas Vladimiras.
Pasibaigus apšaudymui vyras su žmona nubėgo į namą. Jis buvo iš dalies sugriautas. Tarp nuolaužų, žemės gabalų, plytų ir lentų jie atkasė moteris.
„Motina čia gulėjo akmenimis užversta. O uošvė gulėjo negyva. Ją supjaustė skeveldros“, – sako Vladimiras.
Sužeista Vladimiro motina buvo nuvežta į ligoninę, o Jelenos mamą nusprendė palaidoti. Kaimo apšaudymas tęsėsi be perstojo. Toli eiti nuo namų buvo pavojinga. Pora nusprendė moterį palaidoti šalia namo, įsibrovėlių iškastame apkase.
Dabar Miroliubivkoje ramiau. Tik daugiau naujų kapų atsirado kaime. Vietiniai gyventojai, kaip ir Vladimiras bei Jelena, taip pat laidoja savo mirusius artimuosius. Gyventojai savo namų dar neatstato, tik bando kaip nors paramstyti, kad nesugriūtų. Ir meldžiasi, kad į jų namus okupantai niekada nei kojos neįkeltų.
„Mūsų dievai dabar yra Ukrainos ginkluotosios pajėgos“, – tvirtina Miroliubivkos kaimo gyventojas Aleksejus.
Svarbiausia, sako, peržiemoti. O tada, pavasarį, jau bus aišku, kaip gyventi toliau.
