Pokalbis su etnologe – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Kaip iš tiesų derėtų ruoštis Kūčioms?
Greičiausiai, reikėtų taip, kaip senovėje. Mest visus darbus, nedirbti, nes seniau tą dieną išvis niekas nedirbdavo ir ruošdavosi Kūčiom. O Kūčiom, pirmiausia, reikia pasiruošti kaip? Tam, kad apsivalytume – nusiprausdavo, pasitiesdavo baltą staltiesę, po staltiese padėdavo burtams šiaudų, šieno ir tada jau sudėdavo visus valgius.
Dažnai žmonės galvoja, kad Kūčios – silkės ir žuvys, Kalėdos – dovanėlės. O ką visgi derėtų prisiminti?
Tikriausiai reikėtų prisiminti mūsų senąją tradiciją. Sakykime, yra mūsų daina „Vidury lauko augo grūšelė“, ir toje dainoje viskas prasideda nuo to, kad įsižiebia kibirkštėlė, pasipila marios ir tose mariose, aukso krislely sėdi mergelė. O kas gi ta mergelė? Tai yra mūsų saulė, kas yra susieta su mūsų tradicija.
Saulė yra kažkur nutolusi, pasislėpusi. Tai tam, kad mes ją prisikviestume, kad ji ateitų arčiau mūsų ir buvo švenčiamos Kūčios ir daromos įvairios apeigos. Į tas apeigas įeidavo ir valgiai, ir burtai, ir pasiruošimas, ir visokios apeigos.
Tai jeigu krikščioniškame pasaulyje tai yra Jėzaus gimimas, mūsų senajame pagoniškame – saulės atėjimas?
Taip, be abejo. Ir tas stebuklų metas, kuris yra tuo metu, mums kaip tik leidžia įkišti nosį ir į anapusinį pasaulį. Pagrindinis dalykas, kam per Kūčias buvo skiriamas dėmesys – ir anksčiau išvis buvo manyta, kad tai yra vėlėms užganėdinti arba prisiminti – tai mes irgi turėtume prisiminti mūsų išėjusius žmones, mirusiųjų pasaulį, ir dėl to žmonės dažnai ant stalo statydavo lėkštutę.
Taip pat apeigas darydavo ir kitaip. Eidavo aplink namus, nešdami vadinamąją Kūčią ir kviesdavo vėles, anapusinį pasaulį, taip jas tarsi maitindami.
O kas yra Kūčia?
Kūčia buvo patiekalas, kurį sudaro įvairūs grūdai, avižos, kviečiai, miežiai, žirniai. O vėliau jau darydavo patiekalą iš miltų – kūčiukus. Tai Kūčia ir yra tas apeiginis valgis, kurį valgydami mes tarsi susiliejame su mūsų protėviais.
Tai ką daryti šiuolaikiniams žmonėms, kad ateinantys metai būtų geri?
Jeigu mes galvojame apie tą metą, tai pirmiausia, tas nusiprausimas yra ne tai, kad šiaip sau, o tam tikra prasme mes apvalome savo kūną, o atlikdami apeigas – savo sielą. Tokiais būdais priartėjame arčiau gamtos.
Kai mes susiliejame su gamta, mes darome mažiau klaidų, geriau girdime, geriau suprantame, ką veikti, ką daryti. Dėl to galime tai ir dabar kartoti. Tradicija ir yra tam, kad kartotume tai, ką mūsų protėviai darė.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
