O štai istorikai sako, kad bažnyčios nuo seno buvo žmonių priebėgos objektai. Tiesa, Dievo namų bokštai neretai tapdavo ir artilerijos ar aviacijos taikiniais.
Klebonas Vladas rodė Klaipėdos Švento Juozapo darbininko bažnyčią, kurioje kunigauja. Didelis mūrinis pastatas padalintas į dvi dalis. Visiems įprastai bažnyčia aukštai iškilusi savo bokštais, tačiau po grindimis įrengti laidojimo namai ir šarvojimo salės. Ten – ir požeminė koplyčia. Visose šiose patalpose, anot klebono, karo ar stichinių nelaimių atveju galėtų slėptis klaipėdiečiai.
„Esame dabar apatinėje bažnyčios dalyje, koplyčioje. Ir į koplyčią yra penki įėjimai ir išėjimai. Va, irgi labai gerai. Žmonės gali, jei užgriūtų viena pusė, išeit per kitą pusę. Įėjom pro čia, du išėjimai yra“, – aiškina Juozapo darbininko bažnyčios klebonas Vladas Gedgaudas.
Dvasininkas vedasi koridoriumi gilyn. Atveria duris į pagrindinę koplyčios salę. Sako, nelaimės atveju visose šiose patalpose tilptų apie du tūkstančiai žmonių.
„Ten pagrindinė salė, kur paprastai vyksta pamaldos, įprastai žiemos metu. O už sienos ten yra langai ir įvairūs kambariukai dar atskiri. Ir tada išėjimai iš šonų. O gale, už sienos būtų dar vienas kitas išėjimas“, – pasakoja V. Gedgaudas.
Visur veikia ventiliacija, yra ir vandentiekis, koplyčioje įrengti ir tualetai. O išsigandusius žmonės paguostų bei nuramintų dvasininkų žodžiai. Tad slėptuvė visai komfortiška. Tik elektros generatoriaus nėra, bet klebonas planuoja jį įsigyti. Nors bažnyčia katalikų, klebonas sako tikrai priimtų visų tikėjimų ar orientacijų klaipėdiečius.
„Visus. Besąlygiškai. Visus. Jokio skirtumo. Dėl to, kad žmogus kiekvienas ypatingas ir turi būti išgelbėtas, jei galime išgelbėti“, – tikina V. Gedgaudas.
Tačiau Klaipėdos klebonas – ne vienintelis, siūlantis tokią priebėgą Dievo namuose. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios požemiai jau išnaudojami karo reikmėms. Ten gaminamos žvakės ukrainiečių kariams į frontą.
„Žmonės atneša skardines, sukam, karpomi kartonai ir gaminam“, – kalba Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius.
O Marijampolės Šventojo Arkangelo Mykolo bazilikos klebonas sako, kad ne tik bažnyčios, bet ir kiekvienas žmogus ar įmonė jei tik turi tinkamą slėptuvę, nelaimės atveju turėtų priimti ir nepažįstamus žmones. O ir net rūsių neturinčios bažnyčios karo atveju nuošalyje tikrai neliktų.
„Žmonės padeda vienas kitam. Jeigu reiktų maisto, jei reiktų kitokios pagalbos, ar tai drabužių. Tikrai bažnyčia šiandien, ką daro, tai darytų ir tuo metu“, – tvirtina Šventojo Arkangelo Mykolo bazilikos klebonas Giedrius Bakūnas.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tokias dvasininkų paramos idėjas tik sveikina. Anot jo, žmones pasiruošusias gelbėti bažnyčias šalies valdžia turėtų net finansiškai paremti.
„Na, galbūt, padidinti finansavimą jiems. Šildymo kainos kaštus padengti. Aš manau labai įdomi idėja, sveikinu dvasininkiją už iniciatyvą. Nes tik taip tarp dviejų dvasiško ir praktiško pasaulio, kai nusitiesia tiltai, mes galim būti stipresni“, – teigia L. Kasčiūnas.
Tačiau lietuviai slėptis bažnyčiose nenori. Bijo, kad šios taps bedievių iš rytų pirmaisiais taikiniais:
„Kol iki bažnyčios nuvažiuosi, gal ir nedavažiuosi. Juk nėra jų ant kiekvieno kampo.“
„Jei ten klius, tai ir bažnyčiai klius. Ji aukštesnė, dar labiau klius.“
„Bažnyčios yra, žinot, bombarduojamas dalykas, aukšti pastatai, iš toli matomos. Rūsių neturi. Gal aš savo „padvale“ mieliau.“
Ir iš tiesų. Anot istorikų, atsiradus artilerijai, bažnyčių bokštai tapdavo puikiais objektais koreguoti ugnį apšaudant gyvenvietes. Dvidešimtajame amžiuje ypač tuo pasižymėjo bolševikai.
„Bažnyčių kartais milžiniškas dydis nesudaro tokios galimybės saugiai jas panaudoti, kaip priebėgas kritiniais atvejais, kadangi tokie objektai tampa savotiškai orientyrais priešo aviacijai, taikiniais ir panašiai“, – aiškina istorikas Arūnas Baublys.
Tačiau iki artilerijai įsigalint, bažnyčios būdavo puikus prieglobstis žmonėms. Jos taip net statomos buvo. Štai penkioliktame amžiuje suformuotas Rusnės evangelikų bažnyčios gynybai tinkamas bokštas. Durų staktos žemos, kad įeinantis priešas turėtų pasilenkti, o gynėjas taip gautų puikią progą jam šnioti kardu.
„Kunigaikščiai Radvilos išskyrė netgi lengvą kartečinį pabūklą, kuris stovėjo priešais evangelikų reformatų senąją bažnyčia ir saugojo nuo galimų provokacijų ir išpuolių“, – pasakoja A. Baublys.
Žinoma, dabar bažnyčios statomos ne iš tokių tvirtų medžiagų, mat ir jų paskirtis visai kitokia. Tačiau rūsiai – kitas reikalas. Be to, anot patarlės, atsargų ir Dievas saugo. O kur jis geriau gali apsaugoti, jei ne savo namuose.
