Kozača Lopanės kaimas, Charkivo sritis: nuo ten iki sienos su Rusija – vos keli kilometrai. Žinoma, dabar rašistų nėra. Juos išvijo Ukrainos ginkluotosios pajėgos, bet būti šiame kaime vis tiek pavojinga – didelė tikimybė, kad vėl bus apšaudoma.
Negalima sakyti, kad rusai dabar iš visų jėgų naikina gyvenvietę, tačiau į Kozača Lopanės teritoriją nuolat skrieja priešo raketos. Tai pirmas dalykas, apie kurį pasakoja Aleksandras.
„Tvora kabojo ant virvelių tarsi skalbiniai. – O kur jūs buvot? – Čia, prie šulinio“, – kalba Kozača Lopanės gyventojas Aleksandras.
Vyras po kaimą vežioja savo šeimą. Po vietines apylinkes keliauti tokia transporto priemone gana patogu. Vaikai nuo pat pirmų karo dienų yra išmokyti, kad vos išgirdę pirmuosius sprogimus, šoktų iš priekabos ir bėgtų į artimiausią slėptuvę. Tačiau prieš kelias dienas apšaudymo metu jie buvo namo viduje, o už kelių metrų nukrito sviedinys. Aleksandrą, kuris kaip tik ketino lauke pasisemti vandens, išgelbėjo šulinys.
„Sėdėjau prie šulinio, o šalia manęs skraidė skeveldros. Pamačiau, kaip langai išdužo. Įbėgau namo, o jie stovėjo koridoriuje ir drebėjo. Sakiau: „Nebijokite“. Tik išeinu, kitas lekia. Vienu metu tvarte tris antis nugalabijo, aštuonis elitinius balandžius. Ančių galvos tiesiog kabėjo, krūtinės – sudraskytos“, – pasakoja Aleksandras.
Dažnai visa šeima važinėja traktoriumi po kaimą, kad rastų vietą, kur galėtų įkrauti telefonus. Šviesa išjungiama gana dažnai, todėl bet koks akumuliatorius ir generatorius tose vietose yra aukso vertės.
Aleksandras gyvena netoliese. Jis džiaugiasi galėdamas parodyti savo generatorių. Džiaugėsi, nes matė savanorius, kurie spalio mėnesį jį jam padovanojo. Mat pats pinigų generatoriui surinkti negali, namuose gyvena didelė šeima – 6 žmonės, tarp kurių yra ir vaikų, ir pagyvenusių žmonių. Taigi elektros poreikis yra didelis, mat reikia, kad šaldytuvas veiktų ir maistas nesugestų.
„Šaldytuvas yra reikalingas. Jį įkrauti būtina. Ir šviesa. Išbandžiau grąžtą, įjungiau jį, patikrinau šlifuoklį – viskas gerai traukia“, – sako Aleksandras.
Pusė litro benzino per vieną valandą leidžia grįžti į civilizaciją, juokauja vyras. Bet netrukus pokalbio metu pasigirsta sprogimas.
„Prieš tai eidavome pas kitus žmones. Pas kuriuos buvo generatoriai. Ten įkraudavome“, – sako Aleksandras.
Aleksandras į sprogimus beveik nereaguoja. Priprato. Tačiau tai signalas – laikas nutraukti filmavimą.
Generatoriai labai reikalingi ne tik deokupuotose teritorijose, bet ir visoje Ukrainoje. Dėl Rusijos smūgių svarbiausiai infrastruktūrai elektros energijos tiekimo sutrikimai tapo norma. Generatorių turi kiekviena degalinė, prekybos centras ar biuras.
O ypatingos svarbos infrastruktūros objektai, ligoninės naudoja dar didesnio galingumo, šaldytuvų dydžio generatorius.
„Mes dabar ruošiamės galimam „black out‘ui“. Ir ši įranga padės mums, padės mūsų piliečiams išgyventi tamsą“, – tvirtina Charkivo srities karinės administracijos vadovas Oleg Sinegubov.
Tačiau generatorių trūksta.
„Jų nėra net Europoje. Jie pabrango dėl paklausos. Mat yra vežami į Ukrainą. Problematiška buvo juos pirkti, atvežti“, – aiškina Charkivo savanorių bendruomenės narys Mykola Zinovyev.
Anksčiau nedidelius buitinius generatorius buvo galima įsigyti už kelis šimtus eurų, o dabar jų kainos siekia tūkstančius. Ir tai tik su sąlyga, kad jų yra. Tačiau yra ir gerų naujienų. Žmonės žiemai pradėjo ruoštis iš anksto ir padedami šimtų savanorių, tūkstančiai Charkivo srities gyventojų buvo aprūpinti „civilizacijos ir išgyvenimo priemonėmis“. Jei bent vienas žmogus gatvėje turi generatorių, vadinasi, visi kaimynai turi galimybę įkrauti savo telefonus ir susisiekti su artimaisiais.
