Mūsų kolegos iš Ukrainos pasakoja, kaip prabėga greitosios pagalbos medikų diena ir kodėl jie patys dažnai patenka pas psichologus.
Julija Mirošničenko yra medikė, kuri gelbėjo žmones per vieną baisiausių dienų Charkivo istorijoje – kovo pirmąją. Tą dieną Rusijos kariai paleido raketas į miesto centrą. Kai kurios iš jų susprogdino regioninį karinės administracijos pastatą, kuriame buvo daugybė žmonių.
„Tai buvo masinis rytinis iškvietimas. Buvo daug sužeistųjų, kuriems buvo reikalinga mūsų pagalba“, – pasakoja greitosios pagalbos medikė Julija Mirošničenko.
Julija dirba viename iš Charkivo srities greitosios pagalbos ekipažų. Nuo pat karo pradžios mergina įgijo nepavydėtinos patirties, nes net „karščiausiomis“ dienomis, kai Rusija intensyviai bombardavo regioną raketomis, medikų brigados ir toliau vykdavo į pagalbą. Dažnai ir patys medikai patekdavo į apšaudymą.
Medikai pasakoja, kad per visą karą greitosios pagalbos medikų darbas nesustojo nė vienai dienai, net okupacijos metu. Medikų brigados tikslingai liko okupuotose gyvenvietėse, kad galėtų padėti civiliams gyventojams. Slapta nuo Rusijos kariuomenės jie palaikė ryšį su vadovybe ir vykdė jos nurodymus, kad ne tik padėtų kitiems, bet ir patys liktų gyvi. Medikai dirbo Iziume, Balaklijoje, Volčianske, Kupjanske ir kituose miestuose.
„Žinote, nuo pat pirmos dienos man net nekilo klausimų, ar jie turėtų ten dirbti. Mes padarėme viską taip, kad jie ten dirbtų. Mano užduotis buvo aprūpinti juos viskuo, kas būtina, užtikrinti, kad jie dirbtų ir nieko neimtų iš rusų. Žmonėms buvo mokami atlyginimai ir premijos. Jie buvo aprūpinti vaistais, degalais“, – teigia greitosios pagalbos centro direktorius Victor Zabashta.
Kaip okupacijos metu medikai gaudavo vaistų, degalų ir kitų dalykų, iki šiol buvo paslaptis. Tačiau šiandien centro direktorius sutiko apie šį sudėtingą darbą papasakoti.
„Žinoma, tai buvo partizaninis darbas. Žinoma, viską perdavinėjome neoficialiai. Žinoma, mes tikrai turėjome savų būdų. Karas dar nesibaigė ir nenoriu visko išduoti. Mes kreipėmės ir į savanorius. Žmonės rizikavo savo gyvybe, kad galėtų įvežti, išvežti, kai kurie žuvo, juos baugino. Jie turėjo ištverti labai didelį spaudimą“, – sako V. Zabashta.
Gyvenvietėse dabar taip pat dirba medikai, tik jie tą gali daryti atvirai, tačiau vis vien turi būti ypač atsargūs. Filmuotoje medžiagoje matyti viskas, kas liko iš automobilio, kuriuo į komandiruotę Iziumo rajone vyko mediko Artiomo Litvinenkos komanda. Anksti ryte viena iš raketų nukrito netoli medicinos įstaigos, kurioje jie nakvojo.
„Sprogimas įvyko šalia mūsų langų. Mes nuskriejome ten, stiklai irgi skraidė. Aš pabudau, ant manęs buvo šis lango rėmas. Mane ištiko stuporas. 3 sekundes net nejaučiau savo kūno, nes smegenys pradeda dirbti ir supranta, kad tai nėra gerai, todėl pradeda daryti ką nors kita“, – pasakoja Artiomas.
Artiomas prisiminė dar vieną situaciją, kuri karo metu jį sukrėtė dar labiau – kraujo balas, kurias jis pamatė po dar vieno Charkivo apšaudymo. Tą dieną žuvo devyni žmonės, įskaitant 5 mėnesių kūdikį. Dar apie 20 žmonių buvo sužeisti. O tarp sužeistųjų – daug policininkų, kurie budėjo prie metro.
„Niekada gyvenime nepamiršiu to kruvino fontano, nes metro štai taip ant kampo, o per stiklines duris srūva kraujas. Kadangi jie buvo apšaudomi iš artilerijos, turėjo būti labai daug žmonių su nutrauktomis galūnėmis“, – kalba Artiomas.
O dabar Artiomo brigada kuria visiškai naują modernų greitosios pagalbos automobilį: „Tarpusavyje mes jį vadiname tikru erdvėlaiviu.“
Būtent tokiomis transporto priemonėmis Ukrainos kariai evakuojami iš kovos zonų, nes Charkivo greitosios pagalbos automobilis padeda žmonėms evakuotis iš karštųjų taškų.
„Apšaudant važiuojame, išvažiuojame. Suprantame, kad kas kitas, jei ne mes, galime padėti žmonėms. Nesvarbu, ar tai sužeistas žmogus, ar lėtinis ligonis. Baimė yra, bet kai pradedi padėti, dirbi, baimę nustumi į šalį“, – tvirtina Julija.
Dėl karo daugelis ukrainiečių patyrė stresą. O medikai, kaip ir visi kiti, ne geležiniai. Todėl jiems rengiami specialūs mokymai su psichologais, kad pagerėtų jų emocinė būklė.
„Iš pirmo žvilgsnio, vaikų pramogos ir žaislai iš tikrųjų duoda nevaikiškus rezultatus. Pirmiausia, tai mažina psichoemocinį krūvį, kurį visi patiriame karo metu. Ar kada nors esate matę pratimą, kai kamuolys turi nuriedėti iš vieno kambario į kitą. Kam jis skirtas? Komandos formavimui, įtampai mažinti“, – aiškina psichologė Yanina Ovsyannikova.
Medikai po kelionių stresą malšina įprastu bendravimu su žmonėmis. Tiesa, pasėdėti ir išgerti puodelį kavos jie gali tik ryte, likus kelioms minutėms iki darbo pradžios. Vėliau į stotį jie grįš tik vakare.
„Operatyvumas labai dažnai gelbsti gyvybes“, – sako paramedikė Tamara Mazaeva.
O medikai ir pajuokauja: geras ženklas yra tai, kad jų augintinis šuo Žuža, kuris dažnai įspėdamas apie priešo apšaudymą – susinervina ir pasislepia, dabar ramiai miega. Tai reiškia, kad diena bus sėkminga.
