Per karą Charkivas virto kontrastų miestu. Kas nepasikeitė, tai vyresnio amžiaus žmonės. Karas žmones veikia skirtingai ir, kol vieni yra priversti užsisklęsti kamputyje ir sėdėti namuose laukdami humanitarinės pagalbos, kiti – atvirkščiai, daro viską, kas įmanoma, kad kuo greičiau būtų pasiekta pergalė.
Sename name Charkivo miesto centre yra įsikūrusi savanorių būstinė. Ir jei tikitės, kad ten darbuojasi dešimtys jaunų žmonių – klystate. Ten savo laiką leidžia aktyvūs Ukrainos pensininkai.
Ir ko tik ten nėra. Visos sienos iškabinėtos vėliavėlėmis su parašais ir padėkos žodžiais. Jie iš įvairių karinių dalinių. O dėkoti yra už ką: šios močiutės daro viską, kad Ukrainos gynėjai fronto linijose jaustųsi šiltai ir patogiai. Kad pajaustų savo močiutės šilumą ir meilę.
„Nes mums reikia pergalės. O norint laimėti, vaikinams apkasuose turi būti šilta ir patogu“, – sako Charkivo gyventoja Tatjana.
Tatjana į būstinę atnešė krūvą kojinių. Ji mezga namuose.
„Įtraukėme savo kaimynus, todėl mūsų čia gausiai susirinko. Piname, mezgame ir megztinius. Mezgame iš to, ką turime“, – kalba Tatjana.
Gynėjų kojos dabar bus šiltos, bet sėdėti ant šaltos žemės nesveika, sako Tatjanos kolegė 77 metų Larisa. Ji siuva specialias pagalves kariams.
„Šitie jau baigti. Atsisega, užsideda ir karys gali bėgti, atsisėsti ant jo ir niekas nenukris. Galima užsimauti kaip šalmą, taip pat patogu. Apskritai jie yra labai paklausūs“, – pasakoja Charkivo gyventoja Larisa.
Savo didvyrius reikia saugoti – pagalvojo močiutės ir pradėjo pinti maskuojamuosius tinklus. O bepinant gimė kita idėja – aprengti karius. Tai mūsų slaptas projektas, juokiasi senolės. Ir demonstruoja savos gamybos apdarus, kuriuos pavadino Kikimaromis. Taip vadinamos mitinės namų dvasios.
„Tai yra kruopštesnis darbas. Tačiau ir užduotis yra šiek tiek kitokia. Bet visi dėl vieno tikslo – paslėpti mūsų kovotojus ir išgelbėti jų gyvybes“, – kalba Charkivo gyventoja Irina.
O kai visos užduotys atliktos, močiutės neatpažįstamai pasikeičia ir išeina į lauką padainuoti.
Taip šios moterys stengiasi nuvyti slogias mintis, pralinksmina viena kitą ir kartu išgyvena visus džiaugsmus bei vargus. Jos nebijo išeiti į lauką net per oro antskrydį. Tik baiminasi, kad nepadarys pakankamai, kad agresorius būtų sunaikintas. Todėl nepaisant garbaus amžiaus daro viską, ką gali.
„Stengiamės pasidžiaugti, kai iš fronto gauname kokių nors žinučių iš mūsų vaikinų. Visada yra priežastis džiaugtis, nes tiesiog neturime teisės pulti į paniką ar neviltį. Jei yra žmonių, kurie mus gina, mes tiesiog negalime būti silpni, štai ir viskas“, – sako Charkivo gyventoja Elena.
Padainavusios ir kiek atsikvėpusios moterys grįžta į savo antruosius namus – savanorių būstinę. Karas dar nesibaigė, sako, tikrai dar yra ką veikti.
