Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis ir socialinės apsaugos ir darbo viceminstrė Vilma Augienė.
Ponia Augiene, galbūt galėtumėte papasakoti apie apsaugos nuo smurto įstatymo projektą, kurį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pateikusi? Kokie pagrindiniai pakeitimai ten planuojami ir ar jie kažkaip galėtų padėti tokiose žiauriose situacijose?
V. Augienė: Taip, iš tiesų smurto artimoje aplinkoje įstatymo naujas projektas yra pakeliui į rudens sesiją, šiuo metu jis yra intensyviai derinamas tarpusavyje, nes norime būti tikri, kad įtvirtinimai įstatyminėje bazėje, reglamentuose pradėtų veikti ir praktikoje, ir mes iš tikrųjų turėtume gerėjančias tendencijas.
Aišku, žongliruoti tais skaičiais viena vertus ir baugina, kita vertus rodo tam tikrą mūsų padėtį. Pagalbos besikreipiančių aukų arba tų vyrų ir moterų, kurie nepripažinti aukomis, bet vis tiek yra nukentėję, skaičius ne taip ženkliai auga ir tie dalykai reikalavo naujo požiūrio ir naujų pakeitimų įstatyme, kad situacija kistų ir gerėtų.
Dar 2013 metais, pradėjus teikti pagalbą smurto aukoms, turėjome apie 5 tūkstančius, dabar turime apie 12 tūkstančių – kas yra gera tendencija, tačiau žiūrint nuo bendro skaičiaus pranešimų ir smurtinių atvejų, į kuriuos policija reaguoja, tai vis dar yra nedideli skaičiai.
Augimas rodo, kad žmonės vis labiau pasitiki ir tikisi gauti realią pagalbą ir būti apsaugoti, tačiau dar nepakankamai pirminėse pranešimų stadijose, arba kai yra pirmieji signalai, sureaguojame ir dėl tos priežasties įstatyme yra išsikelta visa eilė uždavinių, kuriuos norime įgyvendinti ir tą pagalbos mechanizmą sustiprinti, įtvirtinti naują prevencinę priemonę – apsaugos nuo smurto orderį.
Pone Akelaiti, gal galėtumėte papasakoti kaip praktiškai galėtų veikti apsaugos nuo smurto orderis? Tarkime, kad policija gauna pranešimą, mato, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra surinkta pakankamai duomenų, kas vyksta po to?
M. Akelaitis: Virš 10 tūkst. aukų, kurioms yra teikiama pagalba specializuotuose kompleksinės pagalbos centruose, tai yra tie atvejai, kuomet dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pradėtas kažkoks tyrimas pagal baudžiamojo proceso normas. Iš esmės, mes daugiausia kalbame apie ikiteisminius tyrimus ir tuomet jau įsijungia pagalbos aukoms mechanizmas.
Kita labai didelė dalis pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje pagal tas aplinkybes, kurios yra įvykio vietoje, ką nurodo auka, ką nustato policijos pareigūnai įvykio vietoje, jie likdavo tokiais kaip patikrintais įvertinus informaciją ir nepriimami sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Čia reikėtų pastebėti, kad visą įstatymo galiojimo dešimtmetį buvo einama tuo keliu, jog įsivaizduojama, kad kiekvienu atveju dėl galimo smurto artimoje aplinkoje turėtų būti pradedami ikiteisminiai tyrimai ir preziumuojama, kad kiekvienas atvejis turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Bet tiek prokuratūros, tiek teismų praktika labai aiškiai susiformavo ir būtent įvykio vietoje pareigūnai jau mato, kad tas įvykis tikrai netaps ikiteisminiu tyrimu arba tas ikiteisminis tyrimas net ir pradėtas bus nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties.
Būtent toje didžiulėje masėje įvykių, kuomet nepradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau yra tam tikros smurto rizikos pasireiškimo tikimybė, akivaizdžiai matosi socialinė įtampa ar jau anksčiau yra buvę panašių pranešimų, tokiu atveju policijos pareigūnai turės teisę įteikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį tam asmeniui, kuris kelia grėsmę <...> ir tokiu būdu tą asmenį pašalinti trumpam laikui iš tos aplinkos, kad grėsmę patirianti pusė – moteris ar vyras, nesvarbu – turėtų laiko susisiekti su specializuotu kompleksinės pagalbos centru, įsivertinti savo aplinkybes, priimti sprendimus, ką būtų galima padaryti vardan to, kad ji jaustųsi saugiau ir tokiu būdu išvengtume realaus, tikro smurto.
Kokie galėtų būti tie požymiai, tos aplinkybės, kai ikiteisminiam tyrimui duomenų nepakanka, bet grėsmė yra jaučiama?
M. Akelaitis: Nėra labai didelė paslaptis, kad sudėtingiausiai nustatomos smurto formos kaip psichologinis ar ekonominis smurtas, jos yra vertinamos kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę. Kai kada praktikoje susiduriama su tokiais atvejais, kai silpnesnioji pusė sako, kad jis mane nuolat keikia, žemina, reikalauja daryti viena arba kažko nedaryti ir tai nepasireiškia nei fiziniu kontaktu, nei seksualine prievarta, nei aiškiai pamatuojamais kriterijais, o tai tiesiog dažniausiai patenka į persekiojimo ar terorizavimo kategoriją.
Tačiau baudžiamajame kodekse atsakomybė numatyta tik už sistemingą veikimą. Jeigu tai yra vienkartinis veiksmas arba labai plačiais laiko intervalais ir po to nėra jokių duomenų, kad tai vyktų, tai turbūt dažniausiai tokie atvejai ir būna rizikingiausi. Ne paslaptis, jog dažnai tas grėsmę keliantis asmuo būna apsvaigęs, gali būti agresyvus net ir dėl kažkokių sveikatos problemų.
Būtent tokiais atvejais, kai nesimato akivaizdaus terorizavimo arba žmogaus persekiojimo, atsižvelgiant į pakartotinumą, į anksčiau buvusius iškvietimus, į apsvaigimą, į dar kažkokias papildomas rizikas, policijos pareigūnas įvertins ir pagal projektą turės teisę paskirti apsaugos orderį.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.