Dauguma laukinių sparnuočių jau sudeda labai skirtingais raštais išmargintus kiaušinius. Gamtoje viskas surėdyta pagal svarbiausią – išlikimo dėsnį.
„Jeigu paukštis peri ant žemės tarp žolių, jo kiaušiniai gali būti susiliejantys su sausais lapais, kaip lakštingalos. Rudagalviai kirai peri salose, vandens telkiniuose tarp žolių, kiaušiniai margi susilieja su pernykšte žole“, – aiškina T. Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis.
Perinčių atvirose erdvėse kiaušiniai išdabinti gamtos raštais, natūralios, pastelinės spalvos: pilkšvos, rusvos, kad primintų sausą žolę, medžių šakas, žemę ar akmenėlius.
O inkiluose, urveliuose ar aukštai lizduose perintys paukščiai jaučiasi saugiai ir daugiausia deda baltus kiaušinius.
„Tulžiai rausia urvelius – tai jų kiaušiniai būna baltos spalvos, geniai kala uoksus ir deda baltos spalvos kiaušinius. Sakykime, naminė pelėda, jai nereikia maskuoti kiaušinio, nes erdvė uždara – tai baltos spalvos. Jūrinis erelis peri atviram lizde, bet jis daug priešų neturi, jis pats grobuonis ir jo kiaušiniai balti“, – pasakoja S. Rumbutis.
Ir nors gamtoje daug paukščių puikuojasi akį rėžiančių spalvų plunksnomis, jie nededa kiaušinių ryškiu lukštu. Vos kelių sparnuočių dėtys kiek neįprastos ryškesnės spalvos, stručio giminaičių – emu, varnų ar ibių.
„Rudasis ibis, retas paukštis, Lietuvoje sutinkamas tik migracijos metu, neperi. Jų kiaušiniai melsvos spalvos. Dažnai tokių ryškių spalvų kiaušiniai turi savybę, kad jų skonis nemalonus plėšrūnams ir ta spalva įspėja“, – sako S. Rumbutis.
O kiaušinių dydžiai pribloškia – nuo miniatiūrinio, nesveriančio nė gramo, iki mums gerai pažįstamo kilograminio stručio kiaušinio ar epiornio milžino, kuris, deja, atpažįstamas tik iš muliažo, sukurto pagal radinius.
„XVIII amžiuje jie dar gyveno Madagaskaro miškuose, bet buvo išnaikinti, išmedžioti dėl mėsos ir dėl geros kokybės kiaušinio. Paukštis sverdavo apie 400 kg, o kiaušinis apie 9 kg. O pasaulyje mažiausias paukštis – kolibris, jo kiaušinis ypatingai smulkus ir jei lygintumėm su stručio kiaušiniu daug daug kartų mažesnis“, – kalba S. Rumbutis.
Ir kuo didesnis paukštis, tuo kiaušinių sudeda mažiau. Giminės išlikimu labiausiai priversti rūpintis mažesnieji sparnuočiai, ypač kurie peri ant žemės, tad ančių, dančiasniapių, kurapkų dėtyse nuo 15 iki 25 kiaušinių.
„Kuo mažesni paukščiukai, tuo didesnė žūčių tikimybė jauniklių ir tuo didesnis noras išlikti ir tuo didesnis skaitlingumas yra“, – teigia zoologijos sodo paukščių kuratorė Rasa Mikuličienė.
Lietuvoje jau įsibėgėja paukščių perėjimo sezonas. Tad gamtininkai įspėja, išvydus lizdelį su kiaušiniais, prie jo neužsibūti.
„Dažniausiai būname pabaidę patelę, kuri peri, ji yra netoliese, jaudinasi ir laukia, kad galėtų sugrįžt. Ir kuo ilgiau mes žioplinėsim, tyrinėsim, fotografuosim, tuo didesnė tikimybė, kad ta dėtis atšals, ir ta vada žus“, – sako R. Mikuličienė.
Lietuvoje galima sutikti apie 400 paukščių rūšių, bet peri mūsų šalyje perpus mažiau, maždaug 200 rūšių atstovai.