Išlaisvintose Charkivo srities teritorijose ukrainiečiai masiškai šukuoja apleistus pastatus, miškus ir ieško ten besislapstančių ir užsilikusių okupantų. Tų, kas nespėjo pabėgti per ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų kontrataką. O kai kuriuos jų likimo valiai tiesiog paliko „savi“.
Filmuojant siužetą Ševčenkovo kaime, pavyko užfiksuoti Valstybinio tyrimų biuro darbuotojų sučiuptą okupantą. Besislapstantį rusą Ukrainos tyrėjams įdavė vietos gyventojai, kai kaime pastebėjo besivalkiojantį neprašytą svečią. Valstybinio tyrimų biuro Poltavos teritorinio skyriaus vadovas pasakoja detales.
„Per Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą jo pozicijos buvo visiškai sugriautos, o jo vadinamieji broliai pabėgo BTR'u ir kitomis šarvuotomis mašinomis. Jis buvo paliktas. Visą šį laiką, kelias dienas, jis slėpėsi apleistame name“, – pasakoja teritorinio skyriaus vadovas Denys Mankovsky.
Prieš perduodant jį Ukrainos kariuomenei, mums pavyksta pasikalbėti su karo belaisviu subomborduotoje degalinėje. Paaiškėja – pusamžis vyras – penkiasdešimtmetis Aleksandras Semionovas rugsėjo šeštą pasirašė sutartį ir sutiko tarnauti Rusijos ginkluotose pajėgose. Iš Maskvos kilęs vyras atviras – taip norėjo užsidirbti pinigų.
„Pinigai, patriotizmas, rusiška dvasia? – Ne, pinigai. Taip, 4 tūkstančiai per dieną. – Kur tu gyveni? – Maskvos priemiestyje“, – pasakoja Aleksandras.
Keturi tūkstančiai rublių per dieną – tai apie 50 eurų. Pasirašius sutartį eilinis Semionovas iš karto išsiųstas į Ukrainą. Aštuoni vyrai kartu su juo buvo paskirti budėti prie užkardos, neva ją sustiprindami. Tačiau okupantui ilgai kovoti nebuvo lemta. Po pirmojo apšaudymo, jo paties vadinamieji „broliai“ paliko jį likimo valiai.
„Visuose taškuose vyko smarkūs antskrydžiai. Visi, kas tik galėjo, šoko ir pabėgo, o aš likau vienas. – Ką reiškia šoko?Ar jie pabėgo? – Išvažiavo kovinėmis pėstininkų mašinomis. – Vadinasi, rusai nepalieka savųjų, a? – Paaiškėjo, kad likau vienas. – Tu savo iniciatyva saugojai atsitraukimą? – Taip nutiko, jie mane paliko. Tai gėdinga. – Ką turi omenyje sakydamas „gėdinga“? – Tai, kai žmones likimo valiai palieka jų pačių karininkai“, – sako Aleksandras.
Po to kareivis kelias dienas slapstėsi apleistame name. Jo striukės kišenėje ukrainiečiai rado saulėgrąžų sėklų, jomis jis ir maitinosi. Visa 50-mečio kareivio ekipuotė – puodelis, šaukštas ir vaistų tabletės.
Jis neketino pasiduoti, nes manė, kad su juo bus pasielgta taip, kaip rusai dažnai elgiasi su ukrainiečių kariais: „O kaip tu pasielgtum? – Na, nušaukite mane. – Matai, jūsų šalis nuo mūsų skiriasi tuo, kad mes esame teisinė valstybė, mes laikomės įstatymų, o dabar tave gina Ukrainos įstatymai.“
Atsidūręs belaisvėje karys gailisi dėl to, kad atvyko kariauti į Ukrainą. Ir jis čia nemato jokių nacių, apie kuriuos jam propaganda pasakoja Rusijoje. Todėl jis kreipiasi į rusų kariškius. „Vaikinai, jei kas nors girdit, matot. Prašau, važiuokite visi namo, čia viskas visiškai kitaip“, – tikina Aleksandras.
Išlaisvintose teritorijose vis dar yra rusų bėglių. Dažnai jie persirengia civiliais drabužiais, kad susilietų su vietiniais gyventojais. Ypač tai pastebi Izyumo gyventojai.
„Jau girdžiu, kad mūsiškiai išlaisvina. O šitie kas rytą gerdavo degtinę. Mūsų vaikinai jau ateina. Tai šitie paliko viską – metė minosvaidžius, daiktus, šaudmenis. Persirengė mūsų drabužiais, civiliais drabužiais, ir pabėgo“, – pasakoja Izyumo gyventoja Lyubov Shamray.
Todėl išlaisvintose teritorijose patikra tik griežtėja – kruopščiau tikrinami kontrolės punktai, teisėsaugininkai apklausia vietos gyventojus. Ieško ne tik kolaborantų, bet ir pabėgusių okupantų.
