Rūta dar neprarado vilties iš mirties nagų išplėšti savo jauniausią dukrą Juliją (vardas pakeistas). Šiandien Rūta maldauja Seimo narių pagalbos.
„Mieli valdžios žmonės, vyrai, gydytojai, ministrai, labai prašau jūsų nuo savęs, nuo tokių kaip aš mamų, atkreipkite dėmesį. Žlunga mūsų žmonės. Visi padėkite, mums reikia jūsų pagalbos. Jiems reikia pagalbos“, – į politikus kreipėsi Rūta.
Pasak Rūtos, dėl demokratiškų ir neva žmogaus teises ginančių įstatymų jos vos 33-ejų metų dukra netrukus atsidurs kapo duobėje. Jos dukra nuo alkoholizmo gydytis nesutinka, o šiandieniniai įstatymai draudžia ją gydyti per prievartą, nors ji pati nesuvokia, kad yra atsidūrusi ant bedugnės krašto.
„Iki tokio lygio, kad visiškai neadekvati tampa, nuoga vaikšto – užsideda paltą ir po miestą vaikšto nuoga. Gali bet kas tokio pat lygio ja gali pasinaudoti kaip moterimi, ji to nebevaldo. Ji nebesuvokia. Paskutinis kartas buvo iki tokio lygio, kad basa vaikščiojo po miestą. Atvažiuoja medikai, nes vis tiek juos pakviečia, ją ištinka epilepsinis priepuolis, ją atstato ir ji tuo momentu pasako, kad ji nenori, jai nereikia gydytis, prašo 20 gramų. Ir viskas, ji būna paliekama vėl toje pačioje situacijoje. Tai labiausiai mane neramina. Ir tokių žmonių yra labai daug“, – vos tramdydama ašaras kalbėjo Rūta.
Rūta kiekvieną dieną bijo skambučio iš nepažįstamo numerio. Moteris baiminasi sulaukti žinios apie jauniausios dukros mirtį. Šiandien Rūtos dukra Julija (vardas pakeistas), kuriai tik 33-eji, iš mamos namų pabėgo ir glaudžiasi nakvynės namuose.
Iš kadaise buvusios ilgaplaukės gražuolės šiandien Julija pavirto suvargusia būtybe, kurios vienintelis gyvenimo tikslas – gauti išgerti. Alkoholis ją žudo – lėtai, bet užtikrintai. Rūta sako, kad žino, jog visai netrukus jos dukra atguls amžinojo poilsio šalia savo tėvo. Priverstinis gydymas nuo šios baisios ligos, alkoholizmo, būtų vienintelis ir paskutinis šansas jos dukrai likti gyvai.
„Buvo keli paskutiniai atvejai, kai ji kritinėje situacijoje patenka į ligoninę ir daktaras pasako, kad darome viską, o kaip bus nežinome – organizmas atsisakinėja visiškai. Iki tokio lygio nusigeria žmogus. Kada patenka į ligoninę, ji ir po epilepsijos, ir po širdies priepuolių, ir sudaužyta. Ją ir sudaužo tie sugerovai. Aš jau realiai žiūrėdama ir žinodama, kad čia situacija tokia, aš bijau skambučių, kad man kada pasakys, jog jos jau nebėra, išėjo iš gyvenimo. Bet šitą suvokiu, nes jų kelias tik tai toks. Kito kelio nėra. Jis būtų, jeigu, pavyzdžiui, ji pradėjo vartoti ir yra galimybė važiuoti privalomai gydytis, vos ne su antrankiais. Tai tikrai padėtų. Jie praeitų vieną, dvi dienas detoksikacijos ir jie jau į gyvenimą žiūrėtų kitomis švariomis akimis“, – pasakojo Rūta.
Rūtos šeimoje nebuvo girtaujama. Kaip atsitiko taip, kad jos jauniausia dukra susirgo alkoholizmu? Kada jauna mergina išgėrė tą lemtingą stikliuką svaigalų, kai kelio atgal jau nebebuvo ir negelbėjo niekas – nei mamos ašaros, nei jos maldavimai liautis save žudžius. Rūta įsitikinusi, kad jos pasakojime nemažai žmonių atpažins ir savo šeimos nelaimę.
Laidos „Prieš srovę“ žurnalistai pakalbino ir žinomą psichoterapeutą Andrių Kaluginą. Jo žurnalistai klausė, ar alkoholizmas gali būti lyginamas su XXI-ojo amžiaus maru?
„Kada mes kalbame apie ūmias alkoholizmo formas, kada jau streikuoja ne tik kepenys, bet ir kraujas, kraujagyslių sistema, kada smegenys tiesiog užlūžta, kada „balti arkliai“ laksto, velniukus jis mato, su angelais šneka ir visiškai nevaldo savęs, rankos dreba, tai yra visos alkoholizmo apraiškos. Jeigu žmogui dreba rankos, tai jį reikia gydyti vienareikšmiškai, nereikia net klausti, ar tu nori gydytis. Jeigu jam dreba rankos, jeigu jis negali kvėpuoti, jis pabalęs visas, griebiasi už širdies, tai mes kviečiame greitąją. Mes gi neprašome iš pradžių žmogaus pasirašyti, o po to tik kviečiame greitąją. Alkoholikas yra tas pats žmogus be sąmonės. Žmogus, negalintis priimti sprendimų – valgyti ar nevalgyti, eiti iki tualeto ar iki kampo“, – kalbėjo garsus psichoterapeutas Andrius Kaluginas.
Tiesa, Rūtos gyvenime buvo sužibęs vilties spindulys, kai prieš šešerius metus jos dukra susilaukė vaikelio ir jauna moteris ištisus metus negėrė nė lašo. Rūta jau manė, kad įvyko stebuklas ir jos dukra, pažinusi motinystės džiaugsmą, išsivaduos iš pražūtingos priklausomybės gniaužtų.
Deja, vieną dieną Rūta sulaukė skambučio, kad jos dukra vėl neblaivi. Šiandien Julijai atimtos motinystės teisės, o jos sūnų, savo anūką, augina Rūta. Moteris save ramina megzdama dukrai šiltas kojines, nors širdyje giliai žino, kad jos dukra namo nebepareis, nes ji yra jau seniai nuo stikliuko priklausoma nakvynės namų gyventoja.
„Dugnas yra pasiektas, kada žmogus nieko nebebijo. Jis nebebijo mirti, nebebijo prarasti vaikų, nebebijo susirgti, nebebijo neturėti darbo, nebebijo neturėti pinigų, neturėti draugų. Jis nebebijo nieko. Tada jam tampa visiškai nusispjauti į save. Jis nebebijo ateiti į svečius nuogas, nebebijo tuštintis, šlapintis viešoje vietoje, jis nebebijo kalėjimo. Čia jau yra dugnas“, – aiškino A. Kaluginas.
Patyręs psichoterapeutas, konsultavęs šimtus alkoholikų ir jų artimųjų, kategoriškas – įstatymas, kuriuo draudžiamas priverstinis alkoholikų gydymas yra nehumaniškas, o žiaurus ir ciniškas. Tai tas pats, kas leisti savižudžiui nušokti nuo namo stogo, jei jis prieš tai savo ranka nepasirašė sutikimo jį gelbėti.
„Jeigu mes matome, kad žmogus žudo save vartodamas alkoholį nerealiais kiekiais, jam nuo to darosi vis blogiau ir jis ritasi į dugną, jeigu mes esame jam neabejingi, tai tada turi būti kažkoks teisiškai sureguliuotas mechanizmas, kuriuo mes galėtume padėti šitam žmogui. Dažniausiai jis pats sau yra nebepajėgus padėti vien dėl to, kad jis nebegali priimti adekvačių sprendimų. Tada man ateina tokia metafora – jeigu mes matome žmogų ant stogo krašto su akivaizdžiais ketinimais nusižudyti, ar mes prašome raštiško jo leidimo gelbėti, ar mes tiesiog darome viską, kad jis nenušoktų? Čia net nėra, ką svarstyti, jeigu mes esame neabejingi. Mes darome viską, kad tą žmogų atkalbėtume, arba, jeigu jis neina į kalbas, kažkaip stveriame jį ir bandome jam padėti be jo leidimo. Ir tai yra laikoma normalu“, – teigė A. Kaluginas.
Tačiau alkoholikų šiandien galiojantis įstatymas gelbėti neleidžia, jei jie patys savo parašu nepatvirtina, kad gydytis sutinka laisva valia. Laidos „Prieš srovę“ žurnalistai kreipėsi į Seimo narį Egidijų Vareikį, kuris kaip niekas kitas gerai žino, kas yra priklausomybė nuo alkoholio. Tikriausiai, daug kas prisimena garsiai nuskambėjusius ir labiau nei politinė veikla Egidijų Vareikį išgarsinusius jo girtus nuotykius.
„Parodykite, kaip tada oro uoste šlitinėjau visiškai girtas, taip ir nesugebėjęs išskristi į suplanuotą konferenciją. Man bus naudinga prisiminti, ant kokios bedugnės krašto buvau atsidūręs“, – netikėtai žurnalistams pasakė E. Vareikis.
Egidijus Vareikis taip pat buvo pagautas girtas prie vairo, jam žmona net policiją yra kvietusi, kai šis visiškai girtas kėlė prieš ją ranką. Kas turi atsitikti ramiam ir inteligentiškam žmogui, kad jis net pultų muštis?
„Tai prasideda nuo labai paprastų dalykų. Ką nors užmiršti, ką nors prikalbi ne taip, kur nors nespėji“, – pasakojo E. Vareikis.
Politikas džiaugiasi, kad jau septynerius metus nebegeria nė lašo. Jis per tą laiką numetė 30 kilogramų, šiandien su žmona lanko šokius ir net išmoko groti pianinu. Tačiau laidos „Prieš srovę“ žurnlaistai uždavė jam klausimų jau ne kaip buvusiam alkoholikui, o kaip valdžios atstovui, kodėl prieš keletą metų Seime svarstant įstatymą dėl priverstinio gydymo nuo alkoholizmo buvo nubalsuota prieš.
„Priverstinis gydymas skamba labai gražiai, bet po to, kai aš po savo istorijos grįžau į Seimą, aš gaudavau labai daug laiškų, telefono skambučių, kur žmonės teiraudavosi, kaip čia man taip pasisekė išsigydyti. Tai mano pirmas pasakymas yra norėk, melskis ir suprask, kad be Dievo pagalbos nieko nebus“, – aiškino E. Vareikis.
Tačiau Rūtai Seimo nario siūlomos maldos nepadeda. Kad ir kiek moteris prašė Dievo motinos malonės, jos jauniausia dukra geria diena iš dienos, o gydytis nė už ką nesutinka. Rūta įsitikinusi, kad tik priverstinis gydymas padėtų jos dukrai išlipti iš alkoholizmo liūno.
„Aš matau visų tokių žmonių išgelbėjimą ateityje tik priverstiniu gydymu, nes tie žmonės nėra adekvatūs. Ne tik mūsų dukra ir visi kiti, kiek teko kalbėti. Jie nebesupranta, kad tai yra kritinis taškas. Jie serga, juos reikia gydyti. Aš manau, kad kurį laiką kai kuriuos reikia ir izoliuoti. Jis būdamas adekvatus ačiū pasakys, nes jis bus išgelbėtas“, – įsitikinusi Rūta.
Šios istorijos epilogo neišgirsite, nes Rūtos istorijai pabaiga kol kas dar neparašyta. Kas ją užbaigs? Neabejotinai visagalis Dievas Rūtai galėtų padėti, bet jis vienas, o maldaujančių daug. Medikų rankas laiko įstatymas, tad kol eilinė Rūtos malda kyla į dangų, jos dukra atsikemša dar vieną kioske nusipirktą odekolono buteliuką.
Visą pokalbį su Rūta, Andriumi Kaluginu ir Egidijumi Vareikiu žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Prieš srovę“ žiūrėkite kiekvieną antradienį 19:30 per TV3 televiziją.
VISĄ LAIDĄ PAMATYKITE ČIA:
