Dabar jis audžia maskuojamuosius tinklus, gamina savadarbes žvakes ir pasakoja, kad planavo Charkive praleisti vos kelias dienas – tik atvežti pagalbą ir išvykti. Tačiau karo nuniokota šalis britą taip paveikė, kad šis tiesiog turėjo pasilikti ir padėti vietiniams.
52-ejų Gajus Brunelis. Pastarąsias savaites jis praleido Charkive, kur jau spėjo nudirbti daug gerų darbų. Į Ukrainą jis atvyko turėdamas vienintelį tikslą – padėti nuo karo kenčiantiems žmonėms. Vyras kilęs iš Jungtinės Karalystės, turi sėkmingus nekilnojamojo turto ir naftos perdirbimo verslus, didžiulį namą.
Nors iš pradžių planavo tiesiog ukrainiečiams atvežti drabužių ir išvykti, taip ir neiškeliavo namo, mat noras padėti žmonėms itin stiprus. Tad Gajus verslą perdavė žmonai ir pasiliko Charkive.
„Kai buvau jaunas, keliavau Pietų Amerikoje, Afrikoje. Daug nudirbau Afrikoje, tad prie panašaus darbo esu pripratęs. Tačiau kalbant apie Ukrainą... žinios sukrėtė visą Jungtinę Karalystę, žmonės nori padėti. Ir jei gali tai padaryti, kaip aš, privalai atvažiuoti ir padėti“, – kalba Gajus.
Kartu su savanoriais Gajus audžia maskuojamuosius tinklus, gamina savadarbes žvakes. Nors vyras niekada nedirbo statybininku, dabar padeda remontuoti namą savo naujajam draugui Anatolijui. Pastarasis paliko savo namus bėgdamas iš rusų okupuoto Tsupivkos kaimo.
„Rinkomės tokį kelią, kad apeitume rusus. Paskubomis, daržais, kad jie mūsų nepastebėtų. Mūsų namas lyg ir stovi, bet neliko nei langų, stogas pramuštas. Sakyčiau, kad namą reikia atstatyti nuo nulio“, – sako Anatolijus.
Tačiau Anatolijus – ne vienintelis, kuriam atvykėlis iš Jungtinės Karalystės ištiesė pagalbos ranką. Kartu su ukrainiečių savanoriais Gajus vyko į rusų okupantų nuniokotą Iziumą. Kartu dalijo humanitarinę pagalbą. Tačiau pamatęs, ką Putino orda padarė miestui, patyrė šoką.
„Kai atvykau į Iziumą, patyriau šoką. Negalėjau patikėti, kokią žalą padarė rusai. Žmonės – be vandens, elektros, pastatai – sugriauti... Tai buvo siaubinga“, – pasakoja Gajus.
Gajus pasakoja, kad ir britai, likę Jungtinėje Karalystėje, remia ukrainiečius, nuolat renka pinigus humanitarinei pagalbai. Tačiau viską mesti ir atvykti čia drįsta ne kiekvienas. Dėl to Gajų giminaičiai vadina pamišėliu.
„Jie mano, kad esu visiškai pamišęs. Aš ir pats taip manau“, – sako Gajus.
„Jo indėlis labai didelis, nors jis ir ne ukrainietis, o užsienietis. Bet jo indėlis toks, lyg jo kūnu teka ukrainiečio kraujas“, – tikina savanoris Alexander Gorbatko.
Verslininko namuose laukia žmona ir vaikai, tačiau jis vis tiek nedvejodamas liko Charkive. Vyras pripažįsta – nors per 52-ejus gyvenimo metus aplankė daug šalių, susidūrė su įvairiausiomis negandomis ir rūpesčiais, dvi savaitės Ukrainoje jį labai paveikė psichologiškai. Dabar kiekvienam, kuris skundžiasi dėl savo problemų, Gajus gali pasakyti štai ką...
„Gyvenimas – trumpas, žmonėms nutinka daug blogesnių dalykų nei man. Keliaukite į Iziumą ir įsitikinsite, kaip jums pasisekė“, – sako Gajus.
Anot jo, ukrainiečiai turi daug panašumų su britais. Todėl žmones, kuriuos sutiko čia, jau vadina draugais ir žada juos aplankyti.
„Ukrainiečiai yra nuostabūs žmonės, turi daug panašumų su britais. Mūsų labai panašūs charakteriai, puikiai suprantame vienas kitą. Galbūt todėl Jungtinė Karalystė taip remia Ukrainą. Žmonės čia tiesiog nuostabūs, labai myliu ukrainiečius. Kai viskas baigsis, būtinai atvyksiu dar ne kartą, atsivešiu ir šeimą“, – tvirtina Gajus.
O kol karas nesibaigs, jis dienas leis Charkive. Tiesa, nors vyras nemėgsta kalbėti apie tai, kad yra sėkmės lydimas verslininkas, užsiimantis paprasta, savanoriška veikla, jis dalijasi ir savo išmintimi. Kaip pats sako, ne gėda dirbti, gėda – nedirbti.
