Bandymai įteigti, kad Europos Sąjunga ir bendroji valiuta netrukus bus išgelbėti atrodo vis labiau ir labiau desperatiški, rašo „Daily Mail“.
Valdžios perversmas Atėnuose, kurį stebėjome savaitgalį, tikrai nebus paskutinis demokratijos principų pažeidimas įvykdytas vardan Europos vienybės.
Ilgai kovojusi Graikija pasidavė ir sutiko su pralaimėjimo sąlygomis. Dabar atėjo Italijos eilė ištverti kritikos ugnį. Ilgus mėnesius Silvio Berlusconis suokė apie puikią šalies ekonominę būklę, tačiau panašu, kad priverstiniai taupymo planai gali lemti ilgalaikio šalies premjero politinės karjeros pabaigą. S. Berlusconis gali sėkmingai atsidurti politinės istorijos šiūkšlyne šalia George'o Papandreou.
Briuselio remiamas pučas prieš Graikijos ministrą pirmininką turėjo ženklinti euro krizės pabaigos pradžią, deja, taip nenutiko.
Praėjusią savaitę G20 atstovai sutarė, kad euro zoną turėtų stabilizuoti 1 trln. eurų, tačiau lieka neaišku kas finansuos šį susitarimą. Šiuo metu situacija Graikijoje atrodo kontroliuojama (neaišku tik kiek laiko tokia ramybė tęsis), tačiau investuotojų akys nukrypo į Italiją ir jiems tikrai nepatiko tai ką joje išvydo.
Italijos skolinimosi kaina pasiekė rekordines aukštumas. Nuo pat įstojimo į euro zoną 1999 metais italai nebuvo mokėję tokio dydžio palūkanų normų.
Italijai darosi sunku surasti investuotuojų norinčių finansuoti jų skolas. Šalies ekonominės politikos perspektyvos lieka neaiškios. Briuselio eurokratai ir Vokietijos bankininkai dreba iš susijaudinimo vartydami Italijos finansines ataskaitas. Graikijos ekonomika yra septynis kartus mažesnė už Italijos. Tad pirmosios bankrotas tebūtų žavingas piknikas savaitgalio popietę palyginus su Italijos nemokumo pasekmėmis.
Italija nėra tik dar vienas skyrius euro nuosmukio istorijoje. Gal būt ji taps didžiausiu ir svarbiausiu veiksniu bendrosios valiutos istorijoje. Italija gali sugriauti euro zoną. Graikijos skolinių įsipareigojimų padengimui buvo sukurtas 440 mlrd. eurų fondas. Šis žingsnis sukėlė daug karštų diskusijų. Dabar pažvelkite į Italiją. Jos įsiskolinimai siekia 1,9 trln. eurų. Vien tik skolos aptarnavimui Italijai kasmet prireiks 300 mlrd. eurų. Italijos problemų mastas kelia šiurpą.
ES jau inspiravo vieną perversmą, tad kodėl negalėtų to paties padaryti ir Romoje. Italija kelia grėsmę visam Europos sąstatui. Briuselis ir Berlynas svajoja atkurti tvarką Romoje. Graikijoje potencialiu lyderiu iškeltas niekam nežinomas Lukas Papandemosas.
Europos Centrinio Banko pareigūnų teigimu šis asmuo yra technokratinių pažiūrų, tad Europa gali juo pasitikėti ir laukti nuolankaus Europos Komisijos ir ECB instrukcijų vykdymo.
Romoje sklando gandai, kad tikėtinas S.Berlusconi pakaitalas galėtų būti Mario Montis. M. Montis yra buvęs eurokomisaras, tad jo palankumas Briuseliui niekieno nenustebintų.
S. Berlusconis yra atstumianti politinė figūra, tačiau Europos Sąjunga neturėtų kištis į jo nuvertimo procesą. Tik pati Italija privalo nuspręsti kas toliau vadovaus jos ministrų kabinetui.
Procesus kuriuos regime šiandien galime pavadinti kolonizacija. Vokietija patyliukais vykdo ekonominę Europos kolonizaciją.
Anksteniais istoriniais periodais siekdama užvaldyti Europą Vokietija pasitelkdavo savo karines pajėgas. Šiandien ji tai gali padaryti panaudodama ekonominius svertus. Yra nemaža tikimybė, kad per artimiausias keletą dienų Vokietija su savo sąjungininke Prancūzija, sėkmingai pakeis valdžios viršūnes dvejose nestabiliausiose euro zonos valstybėse.
Tiesą sakant Airijoje jiems jau pavyko įgyvendinti šį planą. Naujasis ministras pirmininkas Endas Kenny klusniai vykdo Briuselio nurodymus. Airijos premjeras yra buvęs federalistinių pažiūrių „Europos žmonių partijos“ viceprezidentas, tad jis puikiai supranta kokio vaidmens iš jo tikisi ES valdininkai.
Jeigu politinės valdžios pasikeitimai Italijoje ir Graikijoje bus sėkmingi, rinkos galės atsikvėpti, tačiau pokyčiai lems tik politines korekcijas, o ne ekonomines. Net ir pašalinus S. Berlusconi Italijos skola niekur neprapuls.
Ar tik vokiečių nesuklaidino airių ramybė atsidūrus griežtų taupymo priemonių akivaizdoje. Airiai toli gražu nėra laimingi, tačiau Dublino gatvės nė iš tolo neprimena riaušių scenų iš Atėnų.
Kol kas lieka neaišku ar graikai susitaikys su taupymo priemonėmis, kurias jiems primetė ketvirtasis reichas. Atsižvelgiant į tai, kokį nepasitenkinimą sukėlė švelnesni taupymo planai, matyt, kad ateityje teks laukti stipresnių neramumų.
O kaip į taupymo planu galėtų reaguoti Italija? Kaip sunkią valandą prie šalies bėdų galėtų prisidėti pietinė Italijos dalis, kurioje mokesčių surinkėjo vaidmenį iki pat šiol atlieka mafija?
ES gali keisti valdžios režimus vieną po kito, tačiau tai neduos jokio efekto tol kol naujoji valdžia nenustos išlaidauti ir nepradės apmokėti susidariusių skolų. Italijos ekonominę padėtį gali pataisyti tik itin griežtos priemonės, daug griežtesnės nei tos, kurias siūlo taikyti S. Berlusconis.
Prancūzijai ir Vokietijai pravartu į probleminių valstybių vadovų postus pastatyti savus žmones, nes jie vykdys Briuselio, Berlyno ir Paryžiaus nurodymus ne tik šiandien bet ir visą savo kadencijos laikotarpį.
Tačiau to nepakaks, jeigu rinkos nuspręs, kad ekonominiai rodikliai neįkvepia pasitikėjimo. Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai tai žino, štai kodėl jie taip entuziastingai laukia kuomet Tarptautinis Valiutos Fondas išties pagalbos ranką probleminėms valstybėms.
Angelai Merkel ir Nicola Sarkozy šiuo klausimu itin pasisekė. Naujoji TVF vadovė, Christine Lagarde, palankiai vertina euro projektą ir yra pasiryžusi suteikti pagalbą.
Vis dėlto TVF lėšų panaudojimas gelbėjant euro zoną yra nepriimtinas, nes šis veiksmas būtų paremtas greičiau politiniais, o ne ekonominiais tikslais.
Dėl šios priežasties JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę Kanuose nepritarė TVF indėliui paremiant eurą. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės premjeras palaikė šį žingsnį.
Tokia situacija puikiai parodo, kad penktosios kolonos atstovų yra pilna visur. Perversmas Graikijoje ir potencialus pučas Italijoje turėtų gasdinti visus demokratus. Esama padėtis ir naudojamos priemonės nejaudina eurokratų ir tai puikiai atskleidžia jos sovietizuotą prigimtį.
Baisu net pagalvoti kokia bus žmonių reakcija, kuomet jie supras, kad vardan vieningos Europos iš jų buvo atimta demokratija.
