Sekdamas kasdienes žiniasklaidos naujienas netrunki įsitikinti, kad energetinis saugumas Lietuvoje yra tapęs viena iš svarbiausių aktualijų. Beveik kasdien galima rasti aktualios informacijos, o kalbančiųjų gretos iš pažiūros taip pat gausios. Vietos čia randa ne tik politikai, mokslininkai, ekspertai ar žurnalistai, bet ir verslininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, žalieji ir t. t. Akivaizdu, kad esant tokiam spalvingam kalbančiųjų būriui itin sunku suformuluoti tikslų ir priimtiną energetinio saugumo apibrėžimą, nes kiekviena grupė, suprantama, jį kreipia sau naudinga linkme. Kad ir kaip būtų, daugeliu atvejų kalbama apie politines ir ekonomines pasekmes, kurios atsiliepia arba gali skaudžiai atsiliepti visuomenei. Taigi, kad ir ką kas kalbėtų, visuomenė tarsi tampa tuo akstinu, dėl kurio yra siekiama energetinio saugumo. Paradoksalu tai, kad, nors kalbančiųjų įvairovė didelė, visuomenine energetinio saugumo samprata yra domimasi nepelnytai mažai. Šio trumpo komentaro tikslas kaip tik ir yra šią sampratą praskleisti.
Kiekvienoje visuomenėje energetikos politika formuojama savaip, pasitelkiant skirtingas procedūras, pavyzdžiui, įtraukiant visuomenę ar jos atstovus, labiau pasitikint ekspertais, inicijuojant (arba ne) viešą diskusiją, vadovaujantis ilgamete tradicija ir t. t. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog energetinio saugumo apibrėžimas išplaukia ne tik iš objektyvios tikrovės keliamų grėsmių, bet ir iš jų pateikimo bei interpretacijos visuomenėje. Anot žinomo rizikos sociologo Ulricho Becko, ši subjektyvi dedamoji energetinio saugumo formavimą susieja su galios santykiais. Vadinasi, energetinio saugumo identifikavimas yra konkurencijos objektas tarp gausybės energetinio saugumo politikos formuotojų, kurie ne tik siekia skirtingų tikslų, bet ir turi skirtingas galimybes, savaip identifikuodami energetikos rizikas ir pavojus, formuoti energetinio saugumo sampratą. Turint omenyje, kad mūsų visuomenė gana pasyvi, neorganizuota ir nepasižymi pilietine galia, akivaizdu, kad jos galimybės savarankiškai suformuoti, iškelti ir įtvirtinti visuomeninį interesą energetinio saugumo politikoje yra gerokai ribotos.
Kyla klausimas: kaip tuomet sužinoti visuomenės nuomonę ir interesą? Paprasčiausias kiekvieno sociologo atsakymas – klausti jos tiesiogiai. Apklausos leidžia išgirsti visuomenės poreikį iš pirmų lūpų, todėl tai tampa itin svarbia ir iškalbinga informacija, leidžiančia plėtoti visuomenės interesą ir formuoti atitinkamą energetikos politiką. Kartu tai užkerta kelią įvairioms spekuliacijoms visuomenės intereso vardu.
Šioje vietoje praverčia VDU Energetinio saugumo tyrimų centro ir Sociologijos katedros mokslininkų 2013 m. organizuotos visuomenės apklausos „Visuomenės požiūris į energetinį saugumą” (tyrimą atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus”) duomenys.
Siekiant išsiaiškinti, kurie energetinio saugumo aspektai yra svarbiausi visuomenės požiūriu, buvo nuspręsta paprašyti respondentų įvertinti visus pagrindinius ekspertų išskirtus aspektus. Toliau pateiktas paveikslas gana aiškiai parodo, kad energetinį saugumą visuomenė supranta gana plačiai. Keturiolikos skirtingų parametrų matavimas ir pristatymas viename paveiksle gali pasirodyti painokas, tačiau tuo siekiama parodyti energetinio saugumo sampratos talpumą ir palyginti nevienareikšmį visuomenės vertinimą.
Energetinio saugumo aspektų svarba Lietuvai 1. Energetikos infrastruktūros (vamzdynų, elektros perdavimo tinklų, elektrinių ir pan.) patikimumas; 2. Energetinė nepriklausomybė nuo kitų valstybių; 3. Atsinaujinančios energetikos plėtra; 4. Energetinių išteklių kaina; 5. Energetinių paslaugų teikimo patikimumas; 6. Savarankiška energijos gamyba; 7. Atominės energetikos plėtra; 8. Naftos gavybos plėtra; 9. Skalūninių dujų gavybos plėtra; 10. Energijos išteklių diversifikacija (įvairovė); 11. Energijos tiekėjų diversifikacija (įvairovė); 12. Integracija į bendrą Europos Sąjungos energetikos rinką; 13. Modernių technologijų energetikos sistemoje diegimas; 14. Gebėjimas pasinaudoti tarptautiniais politiniais ryšiais (pavyzdžiui, ES, NATO) Lietuvos interesams ginti.
Nors energetinių išteklių kainos ir energetinių paslaugų tiekimo patikimumo parametrai savo reikšme išsiskiria, tačiau ir kitiems aspektams yra suteikiami aukštos svarbos įverčiai. Šiek tiek mažesnė reikšmė suteikiama atominės energetikos plėtrai, naftos gavybos plėtrai, skalūninių dujų gavybos plėtrai. Kaip matome, tyrimas nepatvirtino viešojoje erdvėje dažnos prielaidos, neva visuomenei energetinio saugumo kontekste rūpi tik energetikos produktų ir paslaugų pigumas. Žinoma, šis aspektas svarbus, tačiau ne mažiau svarbūs ir tokie (viešojoje erdvėje rečiau pasitaikantys energetinio saugumo atributai) kaip integracija į bendrą Europos Sąjungos energetikos rinką, modernių technologijų energetikos sistemoje diegimas, gebėjimas pasinaudoti tarptautiniais politiniais ryšiais (pavyzdžiui, ES, NATO) Lietuvos interesams ginti. Pažymėtina ir tai, jog apie kai kuriuos (ypač – atominės energetikos plėtrą, naftos gavybos plėtrą, skalūninių dujų gavybos plėtrą) energetinį saugumą lemiančius projektus daliai visuomenės trūksta informacijos arba ji nėra šiuo klausimu apsisprendusi.
Dėmesys taip pat atkreiptinas į nevienareikšmį branduolinės energetikos ir skalūninių dujų gavybos vertinimą: beveik ketvirtadalis (24,1 proc.) respondentų atsakė, jog atominės energetikos plėtra visai nesvarbi arba nesvarbi Lietuvos energetiniam saugumui, o dar kiek daugiau nei ketvirtadalis (26,8 proc.) šiuo klausimu nėra apsisprendę. O 28,6 proc. respondentų mano, kad skalūninių dujų gavyba yra nesvarbus arba visai nesvarbus Lietuvos energetinio saugumo aspektas, o dar beveik trečdalis (31,7 proc.) šiuo klausimu nėra apsisprendę ir tik 39,7 proc. mano, kad tai yra svarbus arba labai svarbus aspektas. Dominuojant tokioms visuomenės nuostatoms neatrodo keista, kad abiejų projektų realizavimas stringa.
Apibendrinant galime teigti, jog skirtingai, nei priimta manyti viešojoje erdvėje, visuomenė energetinį saugumą supranta gana plačiai ir nevienareikšmiškai vertina jo sudedamųjų dalių svarbą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, pasitelkus racionalias ir argumentuotas įtikinėjimo priemones, būtų galima plėtoti palyginti plačią (skirtingus interesus apimančią) energetinio saugumo politiką.
Vis dėlto labiausiai dominantis klausimas – ką visuomenė mano apie šių skirtingų aspektų suderinamumą, prioritetus ir jų naudą visuomeniniam interesui – kol kas liko neatsakytas. Tad pabandykime pasvarstyti, kurios iš minėtų energetinio saugumo sudedamųjų dalių visuomenės požiūriu yra svarbiausios.
Atpažinti Lietuvos visuomenės interesą padeda Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, patvirtinta LR Seimo 2012 m. birželio 26 dieną. Strategijoje suformuotas pagrindinis tikslas: „Lietuvos energetinė nepriklausomybė užtikrins galimybę laisvai pasirinkti energijos išteklių rūšį ir jų tiekimo šaltinius (įskaitant vietinę gamybą), labiausiai atitinkančius valstybės energetinio saugumo poreikius ir Lietuvos vartotojų interesus įsigyti energijos išteklius palankiausia kaina.“ Apibendrinus strategijos nuostatas, visuomeninį interesą galima nužymėti dviem pagrindiniais aspektais – energetikos sistemos nepriklausomybe ir energijos išteklių kaina. Tai yra oficialus, vyriausybės suformuluotas tikslas. O ką mano visuomenė?
Tyrimo duomenys taip pat išryškina šių energetinio saugumo atributų svarbą: 89,7 proc. respondentų teigė, jog energetinių išteklių kaina yra svarbu arba labai svarbu, o kad energetinė nepriklausomybė nuo kitų valstybių svarbi arba labai svarbi, tvirtino 71,8 proc. apklaustųjų.
Atsižvelgiant į tvirtą šių parametrų tarpusavio sąsają, respondentų buvo prašoma atsakyti, katram iš dviejų teiginių jie atiduoda prioritetą: 68,7 proc. teigė, kad valstybė turi labiau rūpintis maža energetinių išteklių kaina nei energetiniu saugumu, o 30,8 proc. manė, kad valstybė turi labiau rūpintis energetiniu savarankiškumu, nors tam ir reikia didelių finansinių investicijų. Vadinasi, visuomenė, nors ir norėtų, kad Lietuva būtų energetiškai mažiau priklausoma nuo Rusijos, nebūtų linkusi šio siekio paremti rimtesne finansine išraiška. Taigi, dar kartą pasitvirtino prielaida, jog palyginti neturtingoje visuomenėje prioritetas teikiamas kainai. Nors nepriklausomybės svarba energetinio saugumo kontekste yra pripažįstama, ji lieka antraeilė. Vadinasi, vyriausybės laukia nemenkas iššūkis mėginti įtikinti visuomenę, kad siekiant pigesnių energetinių išteklių pirma reikia išsikovoti nepriklausomybę nuo pagrindinių tiekėjų monopolijos (tai ir yra numatyta oficialioje strategijoje), o tam reikia nemenkų finansinių investicijų.
Darosi aišku, kad Lietuvos visuomenė ir energetikos politikos formuotojai gana skirtingai suvokia visuomenės interesą energetinio saugumo kontekste. Problema yra ta, kad pasyvi ir neorganizuota visuomenė atsiduria tiesioginėje priklausomybėje nuo deleguotų politikų, nevyriausybinių organizacijų atstovų bei kitų veikėjų, kurie prisiima atsakomybę formuoti ir ginti visuomeninį interesą. Tačiau egzistuojantys visuomeninio intereso sampratų skirtumai apsunkina artikuliuoto ir aiškiai apibrėžto visuomeninio intereso (kuris būtų priimtinas daugeliui) iškilimą.
Konkurencija ir skirtingų grupių nesugebėjimas susitarti prieinant prie vieningo kompromiso skaldo Lietuvos energetinio saugumo politiką ir apriboja galimybes efektyviai spręsti energetikos problemas. O ilgalaikis nesugebėjimas susidoroti su visuomenę kamuojančiomis problemomis tarsi institucionalizuoja visuomenės nerimą ir nusivylimą valdančiaisiais, kad ir kokiai politinei jėgai jie priklausytų. Tai skatina dar didesnį visuomenės abejingumą vykdomai politikai ir nusišalinimą nuo aktyvaus politinio ir pilietinio įsitraukimo į svarbius visuomeninio gyvenimo klausimus, vadinasi, ir nuo visuomeninio intereso reprezentacijos energetinio saugumo kontekste.