Vasarą naujienų mažoka, todėl žinia apie pirmuosius į pensiją išėjusius kaupiamųjų pensijų gavėjus, sukaupusius „skylę nuo riestainio“, susilaukė nemaža dėmesio. Taip pat ir iš politikų – tokios žinios jiems yra puiki proga apsisiausti žmonių interesų gynėjo mantija (taip, beje, jau ir padarė viena Seimo narė).
Tuo tarpu turime reikalą su ekstraordinariniu atveju. Atsirado žmonių, patikėjusių, kad ir per trumputį laiką jiems pensija padidės. (Beje, ne tiek patikėjusių, kiek įtikintų – pensijų fondų agentų įkalbinėjimas pereiti į antrąją pakopą pagyvenusiems žmonėms nesyk būdavo agresyvus, o kartais ir nesąžiningas).
Pensijų fondo veiklos pradžioje jo išlaidos neišvengiamai tuėjo būti didesnės nei iš investicijų uždirbamos pajamos. Juk investavimui sukauptos lėšos pradžioje yra apgailėtinai mažos.
Jei jūsų uždarbis – 1000 litų per mėnesį ir iš Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodros“) į jūsų kaupiamąją sąskaitą pensijų fonde pervedama 5 proc. (50 litų per mėnesį; šiuo atveju nesvarbu – ar nuo jums priskaičiuoto atlyginimo, ar nuo mokos fondo, kurį sudaro jūsų ir kolegų atlyginimai), tai per metus jūsų sąskaitoje pensijų fonde atsiranda 600 litų, iš kurių iškart atskaitoma du ar daugiau procentų fondo veiklai finansuoti. Taigi, jūsų sąskaitoje lieka daugiausia 588 litai. Tuos pinigus fondas investuoja. Jei būdamas atsargus ir pasiklausęs patarimų pasirinkote konservatyvųjį, t.y. mažiausiai rizikingą kaupimo būdą – investavimą vien į Europos ir JAV vyriausybių obligacijas, gausite nors nedideles, bet stabilias (nors stabilias, bet nedideles) palūkanas; pavyzdžiui, 5 procentus. Taigi, tie jūsų 588 padidėja penkiais procentais, t.y. virsta 617 (beveik) litų. Kiekvienas pensijų fondas iš sukauptos sumos dar sau atskaito vieną (ar panašiai) procentą. Tai reiškia, kad metų pabaigoje jūsų sąskaitoje bus maždaug 611 litų.
Taigi, iš sukauptų per metus 600 litų uždirbote 11 litų; vadinasi jūsų „kapitalo grąža“ – 1,8 proc. Prastai; jau geriau būtimėt įdėjęs tuos pinigus kad ir šykščiausiame banke už 3,5 proc. Infliacija pas mus, kaip žinote, ne 1,8, bet virš 4 proc.
Tai dar ne viskas: iš jūsų įmokų ir jų investavimo pajamų gautų lėšų pensijų fondui gali nepakakti, siekiant padengti visas jo veiklos sąnaudas.
Tarkime, jūsų fonde yra du šimtai tūkstančių būsimųjų pensininkų. Jei kiekvienam į jų sąskaitas per metus pervesta po 600 litų, jau bus 120 mln. litų. Minėti 2 proc., atskaitomi pensijų fondo sąnaudoms dengti, sudarys 2,4 mln. Lt. Vienas procentas nuo sukaupto turto jų sąskaitose, jei skaičiuojamas metų pabaigoje, pateiks dar 1,2 mln. Lt. Dar po metų sukauptas turtas bus jau 240 mln. Lt., po trijų metų – 360 mln. Lt. Vienas procentas nuo 360 mln. Lt. yra 3,6 mln. lt. Taigi, po trijų metų pensijų fondui atiteks, kartu su kasmet atskaitomais 2 proc. nuo įmokų, jau 6 mln. litų.
Ir štai šitų 6 mln. litų per metus mūsų pavyzdyje neužteko pensijų fondui veiklos išlaidoms padengti; jis buvo priverstas „nugnybti“ dalį jums mokamų įmokų. Taip jūsų sąskaitoje atsirado pinigų mažiau net nei buvo pervesta į ją.
Kitaip ir negalėjo būti.
Kai būsite kaupęs įmokas savo asmeninėje sąskaitoje pensijų fonde bent dvidešimt metų, o to fondo specialistai nebus pernelyg tingūs mikliau dirbti su investicijomis, paveikslėlis jau bus kitoks. Jūsų kasmetiniai 600 Lt. per dvidešimt metų virs 12000 litų suma, o visų 200 tūkstančių sąskaitų turėtojų įmokos tada sudarys 2,4 mlrd. Lt. Tai jau padori sumelė; vienas procentas, priklausantis pensijų fondui, tada bus 24 mln. Lt. Štai tada jau ne jūs išlaikysite pensijų fondą, o pensijų fondas pagaliau ims jums iš tiesų tarnauti, teikdamas savo investicines paslaugas jūsų pinigams ir dalį investicijomis uždirbtų lėšų nukreipdamas į jūsų asmeninę sąskaitą.
Ar tikrai pensijų fondams išgyventi reikia tokių didelių išlaidų? Taip, reikia. Pensijų fondai yra rinkos sąlygomis veikiančios finansų įmonės, todėl jiems būtina ne tik mokėti nemenkas algas, siekiant turėti darbuotojus, gerai nusimanančius investavimu nervingose finansų rinkose, ne tik skirti nemažai lėšų reklamai, viliojant klientus, bet ir palaikyti deramą įvaizdį (solidus biuras, reprezentacinės išlaidos, „socializavimosi“ vakarėliai nebūtinai Lietuvoje ir pan.).
Kas kita valstybinis kaupiamųjų pensijų fondas, jei toks būtų. Nesunku jį įsivaizduoti. Patalpos gal ir erdvios, bet jau matosi apšepimo požymiai. Aptarnauja gal ir tiksliai, bet va to lipšnumo tai nėra. O svarbiausia – jokio pasirinkimo. Tamstai atidarėme kaupiamosios pensijos sąskaitą. Tamsta sėdėk namie, viską pranešime, jokių variantų pas mus nėra, turime standartinę investavimo schemą (na, gali būti dvi ar trys). Tiesa, kaupiamus pinigus investuos konkursu būdu trejiems metams parinktas investicinis fondas (maklerio įmonė ir pan.), atlyginamas priklausomai nuo investavimo sėkmės. Vadinasi, kokio itin žioplo investavimo nereikia baimintis, pinigai bus dedami su galva, bet konkurencijos tai jau nebėr.
Nei lipšnumo, nei tupinėjimo, nei platesnio pasirinkimo. Ir, žinoma, keliskart pigiau.
Štai čia ir prieinam prie bendresnio klausimo. Ko mes norim – būdami tokie, kokie šiandien esam, gyvendami taip turtingai/neturtingai, kaip gyvenam šiandien ir galvodami šiandieninėmis savo galvomis?
Ar brangiau, užtat su galimybe pasirinkti, ar pigiau ir užtat standartiškai?
Tarkime, maitinimas. Norim turėti galimybę rinktis – darbo dienomis valgyti atsineštus sumuštinius, pietauti kavinėse, o gal restoranuose, o gal net užmiesčio prašmatniose smuklėse; ar - turėti tik valstybines maitinimo įstaigas, pašildančias patiekalus, atgabentus iš vienos ar dviejų Lietuvoje veikiančių centralizuotų gigantiškų virtuvių? Tai yra, ar norim turėti galimybę rinktis ir atitinkamai mokėti brangiai, ar kad visiems maistas būtų vienoda nedidele kaina ir, žinoma, vienodos kokybės (jei tas žodis čia tinka)?
Kitas pavyzdys – gatvių eismo reguliavimas šviesoforais. Ar norim, kad juos tvarkytų viena įmonė ir, taigi, pigiai ir visiems vienodai, pagal nustatytas taisykles, ar įvesti rinką, siūlant pasirinkti apmokamas eismo reguliavimo paslaugas, kai už didesnę kainą jūsų automobiliui priartėjus šviesoforas būtų perjungiamas jūsų naudai? Kitaip tariant, pigiai ir vienodai, ar brangiai, užtat su pasirinkimu.
Analogiškai su sveikatos priežiūros paslaugomis - ar standartiškai, kaip Europoje, ar pagal tai, kiek kas gali sumokėti? Arba štai švietimo paslaugos, arba štai... prašom tęsti.
Ir šia prasme jau galime klausti – ar mums, kol kas privengiantiems patiems galvoti ir skaičiuoti, kaupiamųjų sąskaitų tvarkymas daugelyje konkuruojančių pensijų fondų yra pats geriausias variantas?
