Kasmet iš šalies biudžeto skiriama dešimtys milijonų litų įvairioms atsargoms pirkti, po kurio laiko, baigiantis jų galiojimo terminui, jos išparduodamos arba utilizuojamos. Beveik prieš penkerius metus Telšių gyventojai susidūrė su ekstremalia situacija, kai 2006 m. sausio 20 d. miestas liko be šilumos spaudžiant 26 laipsnių šalčiui. Valdžia ir iki tol kaupė maisto ir ūkines atsargas, tačiau po šio skaudaus įvykio kaupiamo rezervo asortimentas buvo gerokai išplėstas.
Nežinomi atsargų ištekliai
Šių metų spalį Valstybės kontrolė išplakė finansų ministrę Ingridą Šimonytę už tai, kad ministerija valstybės pinigus laiko komerciniame, o ne valstybiniame banke. Generalinė prokuratūra aiškinasi, ar nebuvo pažeistas viešasis interesas. Tačiau, be finansinių rezervų, valstybė kaupia ir kitas atsargas.
Vyriausybei pavaldžios ministerijos kasmet perka maisto atsargų, civilinės apsaugos priemonių ir kitų daiktų. Tai daryti reikalauja Valstybės rezervo įstatymas. Karo padėties, Nepaprastosios padėties ir Civilinės saugos įstatymai taip pat turėtų užtikrinti, kad pavojaus akivaizdoje gyventojai neliks vienui vieni arba bent jau bus pavalgę.
Tik „riboto naudojimo“
Valstybės rezervo kaupimą koordinuoja Vyriausybė, o atsargas tvarko jai pavaldžios institucijos – ministerijos ir jų padaliniai. Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis „Valstiečių laikraštį“ patikino, kad „kartkartėmis mes svarstome ir peržiūrime, kaip žinybos tvarko atsargas“.
„Tačiau kiek lėšų skiriama rezervui kaupti, bijau, kad nepasakysiu. Tai riboto naudojimo informacija, su kuria gali susipažinti tik tokį leidimą turintys asmenys“, – pabrėžė D.Matulionis.
Jis taip pat pridūrė, kad Vyriausybė neįpareigota kasmet teikti ataskaitas NSGK.
Valstybės rezervo įstatymas aiškiai nustato, kad „valstybės rezervo duomenys yra įslaptinta informacija“. Ar tai reiškia, kad tauta neturi žinoti, kaip ji gelbėtųsi nelaimės atveju ir ar atsargų tvarkymas yra efektyvus bei skaidrus?
Laukia atsakymo iš ministerijų
Seimo NSGK pirmininko Arvydo Anušausko žodžiais, „valstybės rezervas, įskaitant ir maisto produktus, tyliai valdomas per institucijas“.
„Kiek perkama ir kaip realizuojama produkcija, žino tik pačios ministerijos, – sakė A.Anušauskas. – Nemeluodamas pasakysiu, kad nuo kadencijos pradžios nesidomėjome, kaip yra tvarkomi valstybės rezervo ištekliai.“
Jo teigimu, NSGK yra tik paprašęs ministerijų tokią informaciją suteikti.
„Tačiau tai įslaptinta informacija, ir nėra vienos suvestinės, kuri atskleistų, kaip bent apytiksliai tvarkomas rezervas“, – patikslino A.Anušauskas.
Seimo NSKG nežino, nei kiek atsargų perkama, nei kiek lėšų panaudojama šiems poreikiams. „Valstiečių laikraštis“ pamėgino atskleisti, kaip šalies institucijos naudoja valstybės rezervą ir kokią kainą už tai moka.
Nuo cukraus iki konservų
Viena paskirtų rezervo tvarkytojų yra Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Ji atsakinga už maisto atsargų kaupimą. Per Žemės ūkio produktų ir rinkos reguliavimo agentūrą ŽŪM nuolat praneša apie viešuosius konkursus įvairiems maisto produktams įsigyti. Neseniai agentūra paskelbė, kad ŽŪM parduoda 100 tūkst. kondensuoto pieno skardinių ir tikisi už jas gauti ne mažiau kaip 230 tūkst. Lt.
„Konservai yra valstybės rezervo dalis ir jie parduodami tada, kai artėja tinkamo vartoti termino pabaiga“, – sakė ŽŪM Augalininkystės skyriaus specialistė Marija Romanienė.
Ji tikino, kad pirkimo ir pardavimo kaina, taip pat saugojimo vietos yra valstybės paslaptis. Tačiau dar šių metų vasarį ŽŪM skelbė, jog minėtus 100 tūkst. kondensuoto pieno skardinių pirks už ne didesnę nei 292 tūkst. Lt sumą.
2010 m. panašiai buvo pirkta ir 200 tūkst. vnt. gabalinės kiaulienos konservų, kurie šiuo metu parduodami, taip pat kvietinių miltų (3,5 tūkst. t), ryžių (1,6 tūkst. t), manų kruopų (1,3 tūkst. t), cukraus (700 t) ir kitko.
Valdininkai dirba nekontroliuojami
Galima tik spėlioti, kokie lėšų skirtumai susidaro tarp pirkimo ir pardavimo sandorių, kiek išleidžiama saugant atsargas sandėliuose.
M.Romanienė patikslino, kad konservus ir kondensuotą pieną imta kaupti po 2006 m. Telšiuose įvykusios ekstremalios situacijos, kai sausio 20 d. esant 26 laipsnių šalčiui miestui nutrūko šilumos tiekimas. Pastatų šildymas visiškai buvo atkurtas tik sausio 30 d.
„Tada iš kariuomenės atėjo pasiūlymas, kad reikėtų kaupti maisto atsargas, kurių gali prireikti gyventojams“, – pabrėžė M.Romanienė.
Iki šiol to neprireikė, o jeigu nutiktų kas nors panašaus, pavyzdžiui, Panevėžyje arba Šiauliuose, tų atsargų pakaktų tik kelioms dienoms.
„Tenka pripažinti, kad tiek krizių valdymas, tiek maisto ir kitų atsargų kaupimas nėra iki galo išspręsta problema, – sakė buvęs premjeras G.Kirkilas. – Kasmet rezervas kaupiamas inertiškai. Valdininkai yra nekontroliuojami, o viskas, kas tik įslaptinta, švelniai pasakius, sudaro galimybes piktnaudžiauti.“
Interesus painioja ir kariškiai
G.Kirkilas prisiminė, kaip vadovaudamas Krašto apsaugos ministerijai iš darbo atleido Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadą pulkininką Virginijų Mažuiką, kuris buvo atsakingas už tiekimo klausimus. „Tas pulkininkas buvo pašalintas už tai, kad vilkėdamas civiliais drabužiais susitikinėjo privačiai su maisto produktų tiekėjais, dalyvavusiais kariuomenės paskelbtuose konkursuose“, – prisiminė G.Kirkilas.
Dar vėliau atsakingos institucijos nustatė, kad viešuosius ir privačius interesus supainiojo ir kitas Logistikos valdybos vadas pulkininkas Giedrius Vasiliauskas.
„Bet, patikėkite, Krašto apsaugos ministerijoje tvarka itin griežta, todėl galima tik įsivaizduoti, kokia netvarka gali būti kaupiant valstybinio rezervo atsargas“, – pabrėžė G.Kirkilas.
Kaip maistu apsirūpina kariuomenė
Lietuvos kariuomenė nekaupia atsargų, bet vaisių ir daržovių pirkimo istorija gali atskleisti, kaip tvarkomas valstybės rezervas.
„Lietuvos kariuomenė nekaupia šviežių daržovių ir vaisių atsargų, nes nėra sąlygų kokybiškai jas išlaikyti per žiemą“, – sakė Lietuvos kariuomenės atstovas spaudai kapitonas Tomas Balkus.
Ir nors jis tvirtino, kad kariuomenė maistą perka pagal poreikį, kyla abejonių, ar perkama pagal kainą. Antai 2009 m. kariuomenė pirko 189 tūkst. kg maistinių bulvių už vidutinę 1,60 Lt/kg kainą. Už 18 tūkst. kg burokėlių kariuomenė vidutiniškai mokėjo po 1,1 Lt/kg, o 31 tūkst. kg morkų – 1,8 Lt/kg.
Šie skaičiai nustebino Lietuvos daržovių augintojų asociaciją, kurios duomenimis, 2007–2010 m. laikotarpiu tiesiogiai iš augintojų bulvės vidutiniškai buvo superkamos po 0,6 Lt/kg, burokėliai – 0,50 Lt/kg, o morkos – 0,76 Lt/kg.
Kitaip tariant, pirkdama per viešųjų pirkimų konkursus kariuomenė už maistą sumoka beveik dvigubai brangiau nei pirktų tiesiogiai iš augintojų.
Valstybės kontrolė ataskaitų neskelbia
Tiek Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas, tiek G.Kirkilas pažadėjo pasidomėti kaip tvarkomas valstybės rezervas ir kaip kariuomenė perka maisto produktus, o gavę atsakymus spręs, ką daryti toliau.
Valstybės kontrolės (VK) pareigūnai „Valstiečių laikraštį“ patikino, kad 2005 m. jie atliko auditą Ūkio ministerijoje ir aiškinosi, kaip tvarkoma specialioji valstybės rezervo naudojimo programa.
„Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, audito ataskaita nebuvo skelbiama“, – teigė VK Komunikacijos departamento atstovė Neringa Gaidytė.
VK 2006 m. įvertino ir Valstybės rezervo materialinių išteklių kaupimą bei tvarkymą.
Auditoriai konstatavo, kad rezervui kaupti Ūkio ministerijai skirtos lėšos 2003-2005 m. būtų panaudotos taupiau, jei „Dzūkijos šilas“ sandėliuose laikytų materialinių vertybių pardavimas nebūtų užsitęsęs iki 2006 m.
2010 m. Ūkio ministerija materialiniam rezervui įsigyti ir saugoti panaudos iš viso apie 5,3 mln. Lt, maisto produktams pirkti ir saugoti Žemės ūkio ministerija – apie 6,1 mln. Lt, o saugos priemonių rezervui atnaujinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM kasmet išleidžia apie 2 mln. Lt.
Specialiąsias valstybės rezervo naudojimo programas vykdo dar ir Susisiekimo ministerija bei Sveikatos apsaugos ministerija.
