Kartais pajuokaujama, kad gyvenimas gerėja nepaisant valdžios pastangų.
Ne visada šis posakis teisingas. Štai iki šiol gyvenimas Lietuvoje tikrai gerėjo, tačiau mišinys to, kas vyksta su ekonomika globaliai, ir to, ką šiandien daro valdžia, gresia rimtomis pagiriomis.
Pasaulio įvykiai Lietuvai nelabai palankūs. Lėtėja šalių, į kurias eksportuojame, ekonomikos. Pinga vis dar pagrindinė pasaulio valiuta – doleris. Amerikos valdžios pastangomis jis dar vis labiau smukdomas. Todėl vis mažėja pirkėjų lėšos ir investuotojų turimas kapitalas, brangsta iškasenos.
Visa tai reiškia, kad Lietuvos prekės turi mažiau pirkėjų užsienyje, Lietuvoje vis sunkiau sulaukti investuotojų iš užsienio, Lietuvos gamintojai ir vartotojai priversti pirkti vis brangstančius gamtos išteklius iš kitų šalių.
Tačiau pavyzdžių, kaip netgi mažai atvirai ekonomikai galima sėkmingai išgyventi sunkius pasauliui ekonomikos metus, netrūksta. Galima prisiminti netgi tą pačią Lietuvą 2000-aisiais. Tada pasaulio ekonomikai lėtėjant Lietuva pradėjo turbūt sparčiausią savo istorijoje augimo etapą.
Šįkart viskas, panašu, bus kitaip. Ir tai priklauso ir nuo kasdienių valdžios sprendimų, kurie šiandien, deja, nesudaro prielaidų didinti konkurencingumą ir prisitaikyti prie ekonomikos sukrėtimų, o kasdien jį vis labiau smukdo. Pažiūrėkime kad ir į pastarojo laikotarpio Seimo ir Vyriausybės jau padarytus ar dar ketinamus padaryti darbus. Prisipažinsiu, nepretenduoju į pilną objektyvią analizę, nes neigiami pavyzdžiai užgožia viską.
Štai Vyriausybė pasiūlo, o Seimas priima, įstatymą, pagal kurį numatomas atlyginimų ir išmokų indeksavimas. Kad tai padidintų infliaciją – jokia paslaptis. Tačiau dar svarbiau, kad ekonomikos sunkumus paprastai iš pradžių lydi infliacija (kaip dabar), o paskui – mokumo sutrikimai. Tai reiškia, jog labai tikėtina, kad visos išmokos bus padidintos pagal praėjusį aukštos infliacijos laikotarpį, o pritaikytos ateičiai, kada greičiausiai tiesiog nebus iš ko tų išmokų mokėti.
Arba kitas pavyzdys: Seimas priima rezoliuciją dėl kovos su infliacija, kurioje lyg tarp kitko užsimenama, kad Lietuvos bankui reikėtų grąžinti tradicines jo funkcijas. Iššifruoju: tai ne kas kita, kaip galimybės manipuliuoti pinigais atrišus litą nuo euro ir leidžiant prispausdinti tiek grynų litų, kiek tik nori, o ne tiek, kiek į banką atkeliauja eurų. Ši priemonė kovoti su infliacija tik dar labiau ją paskatintų ir nuskriaustų tuos, kurie taupo, investuoja ir skolina vardan tų, kurie išlaidauja ir skolinasi (visų pirma, tai, aišku, valdžia).
Dar vienas pavyzdys: Seimas priima Darbo kodekso pataisas, pagal kurias daliai darbuotojų numatytas spiralinis atlyginimų augimas geometrine progresija. Paskaičiavus aišku, kad tai matematinis absurdas, ir daug kam – aiškus bankrotas. Žodžiu, įstatymų leidybos klaida. Ar skubama šią klaidą taisyti? Kol kas – nepanašu.
Dar viena Lietuvos aktualija – po pusantrų metų uždarius Ignalinos jėgainę smarkiai brangsianti elektra. Ką daro Lietuvos valdžia? Užuot, pavyzdžiui, derėjusis su Rusija dėl elektros pirkimo ilgalaikių sutarčių ir energijos tiekimo iki naujos atominės elektrinės pastatymo, yra bandoma padaryti, kad tuos kelis metus Lietuva elektrą gamintųsi pati.
Kitaip tariant, kad degintų daugiau pabrangusių dujų tuose įrengimuose, kurie bus mažai bereikalingi po naujos atominės elektrinės pastatymo. Žodžiu, einama tuo keliu, kad turėtume ir brangesnę energiją, ir neatsiperkančias investicijas.
Sunkėjant ekonominei padėčiai sunkės ir valstybės bei savivaldybių biudžetų padėtis. Estijoje jau nuo ankstyvo pavasario valdžios išlaidos apkarpomos. Lietuva elgiasi iš esmės priešingai. Valdžia tarsi ir toliau įsitikinusi, kad viskas tik gerės.
Jau minėjau išmokų indeksavimą. Negaliu nepaminėti ir kito paprasto banalaus pavyzdžio: beveik milijonas skiriamas netrukus Vilniuje vyksiančiam Bjork koncertui. Lietuvos mastu nedideli pinigai, bet požiūrį iliustruoja puikiai. Įskaitant ir tai, kad koncertas vyks po priedanga, jog kitais (pabrėžiu – kitais) metais Vilnius yra paskelbtas Europos kultūros sostine.
Kitų panašių priimtų ar gresiančių sprendimų irgi netrūksta. Pavyzdžiui: siūlomas maisto antkainių reguliavimas, studentų masiškesnis finansavimas. Nežinau, kas skatina priimti šiuos sprendimus, bet žinau vieną – tokių sprendimų gausa gali ekonomikos sunkumus paversti ekonomikos krachu.
Remigijus Šimašius
