Prieš užverdamas Energetikos ministerijos duris ministras Arvydas Sekmokas pagaliau buvo priverstas prisipažinti – per ketverių metų kadenciją ne ką tepavyko pasiekti, kad šilumos kainos būtų bent jau suvaldytos. Prisipažinti Seimo rinkimų išvakarėse – apgalvotas žingsnis. Iki kadencijos pabaigos liko suskaičiuotos savaitės, perspektyvų likti Vyriausybėje – nedaug, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Tad netgi seniai žadėtą šilumos ūkio reformą ministras nusprendė užkrauti ateinančiai valdžiai: gaires nubrėžėme, o jūs jau žinokitės. Kita vertus, A.Sekmoko nesėkmės priežastis galima paaiškinti. Grandioziniai energetikos projektai, juos lydinti propagandos mašina, daugybė sutarčių ir derybų, apsišaudymai su „Gazprom“ – visa tai įžiebta, įsibėgėta. O terliotis su keturženklių šildymo sąskaitų įkaitais – bjaurus darbas. Virš debesų pakilusiam ir strategijų orbitose skraidančiam ministrui, regis, mažiausiai rūpėjo, kas žmonėms svarbiausia šiandien. Todėl būdai, kaip sumažinti šilumos kainas, ministerijoje buvo svarstomi kur kas rečiau nei tolimos ateities planai.
Lietuva 70 proc. visos suvartojamos elektros perka iš Rusijos tarpininkų. Per ketverius metus rusiškos elektros dalis rinkoje didėjo greičiau nei bet kuri kita importuojama prekė. Bet ir čia energetikos ministras nemato nieko bloga. Ši elektra pigi, tad paklausi ir rinkoje. Tik kodėl tuomet A. Sekmokas pirštu baksnoja į vienus monopolininkus, o kitų apsimeta nematantis?
Didžiuliu savo nuopelnu A. Sekmokas laiko įkurtą elektros biržą.
Tik kodėl jis nutyli, kad per ją prekiaujama tik 10 proc. visos suvartojamos energijos? Visa kita dalis – rusiškos elektros importuotojų ir jų tarpininkų rankose. Ministrui galvos neskauda ir dėl Elektrėnuose pagamintos elektros, kurios kilovatvalandė kainuoja per 40 centų.
