Lietuva per septynerius savo buvimo Europos Sąjungoje (ES) metus nesugebėjo tinkamai pasinaudoti jos suteikta parama, tai padidino socialinę nelygybę ir sukėlė infliaciją, teigia ekonomistas, finansų analitikas, statistikas V. Trukšinas.
Visi asmenys lygūs negali būti, nes skirtingi gebėjimai išreiškiami pinigais, atlyginimais ir pareigybių statusu, ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje apie tai, ar sunkmetis Lietuvoje panaikino nelygybę, sakė finansų analitikas V. Trukšinas.
„Mes ištratinome 25 milijardus litų, nesuvokdami, kur juos įdėjome. 25 mlrd. litų Europos Sąjungos pinigų gavome, ir niekam nerūpi, kokiose ūkio šakose jie sukūrė naujas technologijas, darbo vietas. Ekonomika per 7 metus išaugo 22 proc., galima būtų ir džiaugtis, bet kodėl tas neigiamas krizės efektas nepalietė pinigų kiekio. Pinigų kiekis, kuris aptarnauja mūsų ekonomiką, per tuos 7 metus padidėjo beveik 2,8 karto. Niekam tai nerūpi, o tai nieko kito nereiškia, kaip pinigų perteklių, palyginus su ekonomikos kaitos greičiais. Kai kalbama, kad pas mus viskas brangsta, nutylimas vienas paprastas dalykas – pas mus niekas nebrangsta. Priešingai, pas mus pinga viena visų geidžiama prekė – pinigai“, – sakė V. Trukšinas.
Finansų eksperto vertinimu, perteklius susidarė, nes iš šalies atėjo dideli pinigai ir buvo nemokėta tinkamai pasinaudoti ES suteikta parama.
„Naudojame tuos pinigus vadovaudamiesi vienu lietuvišku principu – “jamam„, o paskui galbūt dalinsimės. Čia ir prasidėjo užprogramuota didžiulė nelygybė. Pirmiausia, tie, kurie priėjo prie tų pinigų srautų, dovanotų dykų pinigų, sugebėjo juos paimti, bet jie negalvojo, ir ypač valdžia, kuri skirsto tuos pinigus, kad paimdami tuos pinigus ir neefektyviai panaudodami mes nuvertinome, nuskurdinome visus pinigų turėtojus“, – teigė pašnekovas.
Labiausiai, anot ekonomisto, nuo infliacijos nukenčia mažiausias pajamas gaunantys asmenys. Jis teigė įžvelgiąs, kad infliacija, didinant socialinę atskirtį, daug kam naudinga, o ypač visiems biudžetams.
„Todėl pas mus ir lieka šitokia nelygybė dėl skirtingo priėjimo prie pinigų srauto“, – konstatavo V. Trukšinas.
Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Povilas Gylys nelygybę aiškino tuo, kad Lietuvoje trūksta panoraminio matymo.
„Painiavos su nelygybe yra labai daug. Nelygybė gali būti teisinga ir neteisinga, pavyzdžiui, jeigu skirtingų sugebėjimų, sudėtingumo darbą dirbantys žmonės gauna vienodą atlygį, tai manau, kad tai neteisinga lygybė. Tačiau, jeigu turime didelį atotrūkį tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių žmonių, tai šita nelygybė yra neteisinga. Tarkime, išmoka ponui Šarkinui ir Nacionalinė meno premija. Užsižaidžiame su šituo terminu, negalime būti visi lygūs, tik reikia žiūrėti, ar ta nelygybė teisinga. Neteisingumo, lygybės prasme, pas mus per tuos 20 metų labai padaugėjo“, – sakė P. Gylys.
Tuo tarpu Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas aiškino, kad nelygybė egzistuoja ne tik tarp personalijų, bet ir tarp valstybių. Nelygybės ištakų jis ieškojo tarp liberalų diktuojamos laisvosios rinkos bei konkurencijos ir reguliuotojo nebuvimo.
„Teises tai mes turime vienodas, bet ar turime vienodas prigimtines galimybes? Psichologai sutinka su teiginiu, kad dauguma žmonių yra labai lengvai manipuliuojami, gyvena mitų pasaulyje, turi mitologinę sąmonę, labai lengvai perka pasakas, nori klausytis tai, kas jiems patinka ir tuoj pat. Kadangi prigimtinės galimybės yra nevienodos, atsiradus pasakų paklausai, tas pasakas pradeda pardavinėti – kultūrines, politines, ekonomines pasakas. (...)“, – dėstė R. Paulauskas.
Kai laisvoje konkurencijoje nereguliuojama situacija, anot diskusijos dalyvio, ir atsiranda didelis skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus darbo užmokesčio.
„Jeigu niekas nereguliuoja situacijos laisvoje konkurencijoje, liberalios idėjos lauke, tuoj pat gudresnis tą savo atlyginimą kelia iki maksimumo ir mažina tiems, kurie sutinka, iki minimumo“, – kritikavo R. Paulauskas.
Kaip pavyzdį, Nepriklausomybės akto signataras pateikė bankininkus, kurie esą dirbą „ypatingą, stebuklingą darbą“, stambias korporacijas. Anot R. Paulausko, panašiai elgiasi ir valstybės – gudresnės naudojasi kitų sąskaita, o valdžia neturi instrumentų, kaip nelygybės atotrūkį būtų galima mažinti.