ES institucijos pareikalavo iš ispanų per dvejus metus sumažinti jų biudžeto deficitą iki 3 proc., tačiau tikinčiųjų, kad ispanams pavyks tai padaryti, lieka vis mažiau.
„Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sako, kad Lietuvos ir Latvijos vykdoma politika turėtų būti pavyzdys pietinėms Europos valstybėms, kaip reikia taupyti. Tačiau ekonomistė pasigenda aiškesnės Lietuvos pozicijos dėl euro įsivedimo. V. Klyvienė pažymi, kad nepaisant visų euro zonos bėdų, jai priklausančios šalys turi akivaizdžių privalumų. To konkretus pavyzdys – Slovėnija ir Slovakija, kurios skolinasi pigiau, nors ekonominė ir finansų padėtis yra panaši į Lietuvos.
Apie skaudžias ekonomikos pamokas su ekonomiste Violeta Klyviene kalbėjosi Lietuvos radijo ir televizijos korespondentė Briuselyje Eglė Merkytė.
Pastaraisiais mėnesiais kaip niekad daug kalbama apie Graikijos pasitraukimą iš euro zonos. Bankrutavusi valstybė, be visų problemų, dar ir neturi valdžios – po rinkimų balandį nė vienai partijai nepavyko sudaryti vyriausybės. Kiek šiai valstybei dar yra šansų išsikapanoti?
Viskas yra pačių graikų rankose. Pagrindinis mandatas yra atiduotas rinkėjams. Tiek iš Europos Komisijos, tiek iš Europos Centrinio Banko yra aiškus signalas, kad norėdami išlikti euro zonoje, graikai privalo prisirinkti tas partijas, kurios pasisako už taupymą.
Priešingą scenarijų prognozuoti labai sunku. Greičiausiai tuomet Europos Bendrija nustos finansuoti šią ekonomiką, o tai iš esmės reiškia jos bankrotą ir savo valiutos įsivedimą. Galbūt yra įmanoma derantis susitarti dėl nuolaidų, bet jos tikrai nebus reikšmingos. Ką nors prognozuoti yra sunku, puikiai suprantame, kad spaudimas iš tarptautinių organizacijų gali turėti ir neigiamą poveikį.
Mat naujieji Graikijos lyderiai sako, kad tai ne Graikijos problema, tai bankų ir išorinio pasaulio problema, o graikai yra nekaltai nukentėję. Tačiau graikų padėtį galima palyginti su į restoraną atėjusiu klientu, kuris valgo pietus, bet nemoka už juos, o pasiima skolos raštelius.
Tuomet ar sąžininga atitraukti nuo tokio kliento lėkštę? Kai tikimybė, kad jis ateityje galės susimokėti, sumažėja iki nulio, darosi akivaizdu, kad restorano savininkas norės jį išmesti. Graikija turi pasirinkti – ar vykdyti reformas, ar palikti euro zoną.
Kaip savo nuomonę pagrindžia teigiantieji, kad Graikija paprasčiausia tapo aplinkybių auka?
Ekonominių argumentų teiginiui rasti sunku, nes akivaizdu, kad daug kas buvo palikta šalies ekonominės politikos svertams. Aiškiai matėme, kad kai kurios ekonomikos greitai ir sėkmingai įsiliejo į bendrą ES rinką, naikino barjerus ir apribojimus, gavo daugiau naudos iš dalyvavimo euro zonoje. O kitos ekonomikos statė barjerus. Nors jie buvo neoficialūs, bet tikrai egzistavo.
Ir nepaisant to, kad ES bendros rinkos pagrindinės keturios laisvės egzistuoja 20 metų, kiekvienos atskiros šalies pavyzdys rodo, kad integracija buvo nevienoda. Akivaizdu, kad Pietų Europos regionui bandymai apriboti savo ekonomikas nuo bendrosios rinkos atnešė daug nuostolių.
Kai kurie ekonomistai gąsdina – jei Graikija visiškai grius, kartu su ja grius visa Europa, ir Lietuva ne išimtis. Ar tikrai laukia toks baisus scenarijus?
Nesu taip neigiamai nusiteikusi. Žinoma, tam tikras neigiamas rizikos persidavimo efektas bus. Dabar euro zona yra pasidalijusi į dvi dalis – vienos šalys atviros, konkurencingos, nekamuojamos didelių makroekonominių disbalansų. Kitos šalys – periferinė Europa arba, paprasčiau, pietinės valstybės – kenčia nuo struktūrinių problemų.
Vienos santykinai nedidelės Graikijos ekonomikos pasitraukimas didelės žalos nepadarys. Bet išlieka viruso persidavimo efekto galimybė į tas šalis, kurios taip pat kenčia nuo šių problemų. Šiandien tai yra Ispanija, Portugalija, Italija.
Ekonomistai baiminasi, kad Graikijos pasitraukimas turės poveikį visos finansų rinkos sentimentams – o kas bus kitas? Ispanija yra didelė ekonomika, Italija – dar didesnė. O jei euro zonai reikės gelbėti šias dvi ekonomikas, tai bus didžiulė našta. Tokia rizika išlieka. Kokį poveikį turėtų Graikijos pasitraukimas iš euro zonos, sunku įvertinti. Tai priklauso nuo panikos dydžio, kuri susikurs tą dieną. Tačiau pati Graikija didelės bėdos nesukels.
Euro zona yra stiprus branduolys, kuris šiandien atrodo tvirtai, konkurencingai, nekamuojamas didelių struktūrinių problemų – tai Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija. Jos yra tvirtas pagrindas, galintis išgelbėti euro zoną. Graikijos išstojimas nebūtų krachas, bet pakankamai stiprus neigiamas šokas finansų rinkoms. Mūsų ekonomistų vertinimu, tai galėtų prilygti „Lehman Brothers“ banko žlugimui 2008 m.
Dar daugiau žibalo į ugnį įpila Ispanija. Panašu, kad ten darosi ne ką mažiau baisesni dalykai nei Graikijoje. Ankstesnė Ispanijos valdžia nuo gyventojų slėpė tikruosius biudžeto deficito ir valstybės skolos rodiklius. Nejaugi Ispanijos laukia graikiška ateitis?
Ispanijos padėtis skiriasi nuo Graikijos. Pagrindinė ispanų problema – finansų sektorius. Graikijoje viskas prasidėjo nuo ekonomikos problemų – ji buvo neefektyvi, mažo našumo, uždara ir korumpuota. Atvirai sakant, Graikijoje niekas nenorėjo mokėti mokesčių.
Ispanijos makroekonominė padėtis yra žymiai geresnė, bet finansų sektoriaus problemos čia gilesnės nei Graikijoje. Ispanija labai smarkiai nukentėjo nuo nekilnojamojo turto burbulo, dabar ši rinka yra dramatiškoje padėtyje, kainos turbūt ir toliau kris žemyn, nors jau yra smarkiai nukritusios. O didžiausią neigiamą įtaką tai daro bankams.
Matome, kad nuostoliai Ispanijoje formuojasi dideli ir klausimas, ar Ispanijos ekonomika galės juos absorbuoti. Man atrodo, didžiausias pliusas, kad valdžia rodo norą ir pasiryžimą vykdyti fiskalinę konsolidaciją ir struktūrines reformas siekiant išvengti šalies bankroto.
Jau treti metai, kai euro zoną krečia skolų krizė ir tik dabar, panašu, kad matome Europos Sąjungos politikų darbo vaisių rezultatus. Tai bent 3 nauji teisės aktų rinkiniai, vieni jau įsigaliojo, dėl kitų dar bus balsuojama. Plačiausiai nuskambėjo 25 valstybių, išskyrus Didžiąją Britaniją ir Čekiją, pasirašyta Finansų drausmę reguliuojanti sutartis. Neva ji turėtų sutramdyti išlaidaujančius politikus, įvesti baudas ir panašiai. Tačiau ir iki šiol Europos Sąjungoje ir ypač euro zonoje galiojo griežtos nuostatos dėl finansų drausmės, tik niekas jų nesilaikė. Kas leidžia manyti, kad naujųjų susitarimų Europa laikysis?
Naujame dokumentų rinkinyje, vadinamuosiuose „Šešeto aktuose“ (angl. Six-pack), yra daug naujų dalykų. Pastebėtos praeities klaidos, tarkime, kad ne vien fiskalinis deficitas yra grėsmė. Be to, įvesta makroekonomikos disbalanso stebėjimo procedūra (angl. Macroeconomic Imbalance Procedure), didesnis dėmesys skiriamas ne tik viešojo, bet ir privataus sektoriaus įsiskolinimo rodikliams. Tai ir sukėlė globalią kreditų krizę.
Taigi dabar dėmesys bendrai makroekonominei aplinkai ir sveikatai yra padidėjęs, ir žadama jį stebėti atidžiau ir nuoširdžiau. Ir pagaliau įsipareigojimas bausti tas šalis, kurios nevykdo įsipareigojimų. Ankstesni teisės aktai taip pat numatė daug baudų ir net galimybes negauti struktūrinės paramos, tačiau realybėje jos nebuvo pritaikytos.
Makroekonomikos disbalansų sekimas – sveikintina iniciatyva. Tačiau istorija rodo, kad visi tie dalykai ES įgyvendinami gana sunkiai. Sakykime, Lietuvoje. Nesame euro zonoje, bet girdėjau nemažai diskusijų, ar dėl finansų drausmę reguliuojančios sutarties Seimas neturės keisti Konstitucijos.
Galime įsivaizduoti, kokią sumaištį Lietuvoje sukeltų noras keisti Konstituciją. Taigi istorinė patirtis primena, kad gerų dalykų įgyvendinimas gali trukti ilgai. Teigiami rezultatai neatsiras iš karto. Bet iniciatyva yra teigiama, ir ji sudėtingu laikotarpiu nuramina finansų rinkas.
Bet praeitis rodo, kad politikai reikalavimų nesilaikė. Dabar yra naujų reikalavimų. Kas leidžia tikėtis, kad dabar politikai jų laikysis?
Šiandien, priešingai nei anksčiau, jaučiamas rinkos spaudimas. Politikus sugrįžti į sveiką protą skatina ir rinkos reakcija. Jos tiesiog užsidaro. Galimybės refinansuoti savo skolas tampa nulinės, net nesvarbu, kad šalis yra euro zonos narė. Tai nereiškia, kad gali didinti savo skolą iki begalybės, manęs niekas nenubaus, skolinsiuosi geromis sąlygomis, o tarptautinės institucijos duos pinigų. Taip nėra. Rinkų spaudimas yra akivaizdus.
Bet ir rinkos atmintis labai trumpa, ir galbūt po kelių metų rinkos užmirš, kas vyksta šiandien?
Taip, bet Graikijos pavyzdys buvo labai gera pamoka. Tokio precedento dar nebuvo, kai privatus sektorius nurašė 53 proc. graikų skolų. Tai buvo labai skausminga rinkai ir šį įvykį rinkos prisimins ilgai.
ES politikai diena iš dienos kartoja, kad valstybėms reikia taupyti, bet kartu būtina kelti ekonomiką, kad ji augtų. Ir čia prasideda didžioji diskusija – ar taupymas netrukdo ekonomikos augimui?
Standartinis požiūris sako, kad trukdo. Taupymas turi būti protingas, o ne mechaniškas išlaidų nukirpimas visoms sritims. Požiūris į deficitą turėtų būti kaip į struktūrinį rodiklį, t.y. eliminuojant trumpalaikius ciklinius svyravimus, kas lemia esmines finansų bėdas.
Vadinasi, reikia pertvarkyti tam tikrus ekonomikos sektorius. Mažinant išlaidas reikia žiūrėti, kas slypi disbalanso pačioje esmėje. Kodėl jis atsiranda? Vien tik sumažinti deficito neužtenka. Reformos paskatins sveiką atsigavimą ir ekonomikos augimą.
Kai kurie ekonomistai sako, kad biudžeto pinigais ekonomikos nepaskatinsi, nes tai yra pinigai, paimti iš tų pačių žmonių. Ar sutiktumėte su tuo?
Skeptiškai žiūriu į valstybių galimybes įgyvendinti išskirtinai dideles investicines programas. Bet iš esmės akcentuojama valstybinės investicinės programos reikšmė. Ir sakoma, kad tos šalys, kurios gauna ES paramą, o Lietuva ją gauna, turi labai gerai nustatyti, kur tie pinigai turi eiti, kad paskatintų ekonomikos atsigavimą. Valstybės investavimo programa gali turėti didelės įtakos.
Lietuvai viena pavojingiausių problemų yra aukšta skolinimosi kaina. Jei biudžeto deficitas didėja, rinkos tokiai mažai šaliai kaip Lietuva būna negailestingos. Tačiau Slovėnija, kuri labai panaši į Lietuvą savo gyventojų skaičiumi, skolos rodikliais ir kitais parametrais, skolinasi gerokai pigiau. Kodėl taip yra?
Todėl, kad Slovėnija yra euro zonos narė. Šiandien daug skeptikų klausia, ar Lietuvai reikia skubėti į euro zoną. Euro bėdos, be to, reikia susimokėti už dalyvavimą šiame klube dalyvaujant Europos stabilumo mechanizme (angl. European Stability Mechanism), kas kainuoja konkrečius pinigus.
Bet tiek Slovėnija, tiek Slovakija yra konkretūs pavyzdžiai, rodantys, kad euro zonos narės, nepaisant to, kad šiandien rinkos kiekvieną šalį įkainoja skirtingai, gauna akivaizdžių privalumų iš euro zonos – skolinasi pigiau, nors ekonominė ir finansų padėtis yra panaši į Lietuvos. Skolinimosi kaina sudaro apytiksliai du procentinius punktus.
Galime paskaičiuoti – jei skolinamės 10 milijardų litų, refinansuodami ankstesnes skolas ir deficitą, permokame mažiausiai 200 milijonų už tai, kad nesame euro zonos narė. Šiandien Lietuvos pasiryžimas įsivesti eurą nėra aiškus. Mano požiūriu, nėra politinio sutarimo, ar Lietuva tikrai nori ten eiti, ar visos partijos pritaria. Iš politikų girdime įvairias nuomones.
Ar galime kaltinti politikus dėl skeptiško požiūrio į euro zoną, kai šiandien nežinomybė dėl euro yra tokia didžiulė?
Pažiūrėkime į Latviją. Ten noras įstoti į euro zoną yra labai aiškus. Premjeras deklaruoja, kad tai latvių strateginis tikslas. Data aiški – 2014 m. Imtasi ir konkrečių priemonių – pritarta PVM mažinimui. Latvijos finansų padėtis yra daug geresnė – pernai metų deficitas sudaro vos 3,5 proc. BVP, o Lietuvos – 5,5 proc. Mano nuomone, latviai turi tikslą. Tai yra politinis apsisprendimas, o ne ekonominių procesų pasekmė.
Europos Komisija prognozuoja, kad kitais metais greičiausiai iš visų 27 valstybių augs Baltijos šalių ekonomika – sparčiausiai kils Estijos, Latvijos, tada Lietuvos ūkiai. Gana iškalbingas faktas. Ką jis rodo?
Tai pasako, kad Baltijos šalių įvykdyta skausminga finansų konsolidacija buvo teisingas pasirinkimas. Rinkos tą įvertino teigiamai. Turbūt esame kelrodė žvaigždė Pietų ekonomikoms, parodydami, kad šiuo keliu apsimoka eiti.
Eglė Merkytė, Lietuvos radijas
