Seimui pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. veiklos ataskaita. Šįmet mėnesiu vėliau nei pernai. Šį sykį premjeras nepiktnaudžiavo ekonomikos bei kitų sferų rodikliais, o iš tikrųjų susitelkė ties Vyriausybės veikla.
Pačioje ekonomikoje valdžios sektorius sudaro mažiau nei trečdalį, apie 30 proc. Taigi, didžioji ūkio rezultatų dalis yra privačių asmenų ir įmonių siekių, iniciatyvų, pastangų ir sėkmės rezultatas. Privatus sektorius ir lemia ekonomikos augimo tempus bei jos bendrą pažangą.
Kita vertus, Vyriausybė teisi tuo, ko tiesiai nepasako. Ji – ir kiekvienos šalies vyriausybė - turi didžiules galias sutrukdyti, pakenkti žmonių ir įmonių veiklai, apsunkinti ją ar bent sugadinti nuotaiką dirbantiems žmonėms (mokslas sako, kad bloga nuotaika kenkia darbo našumui; darbo našumas, beje, Lietuvoje yra dvigubai mažesnis nei Europoje...). Todėl kai ji pasigiria sėkminga ūkio plėtra, tai ji šifruotu tekstu sako – štai kokie buvome išmintingi, negadinome jums nuotaikos, net vieną kitą kliūtį jūsų veikloje pašalinome, net paslaugų suteikėme - tai greitkelį perklojom, tai nevykusį įstatymą ištaisėm, tai mokykloms kompiuterių užvežėm, tai pašalpas vaikams padidinom. Kad tik jūs ramiai ir produktyviai dirbti galėtumėt.
Juk turime, sako ataskaitoje Vyriausybė, jau visai netiesiogiai, net ir užšifruoto teksto nenaudodama, ir tokių vyrukų bei moteriškaičių politikų gretose, kurie-kurios jūsų veiklai oi visko prigalvotų...
Todėl, mieli Lietuvos žmonės, mums džiugu paskelbti, kad per ataskaitinį laikotarpį susilaikėme nuo daugelio potencialių ar net sumanytų, bet neįgyvendintų paikysčių ir taip užtikrinom jūsų darbo sėkmę.
Atsižvelgdami į valdžios galią pakenkti žmonių verslumui, turėtume tai įvertinti iš tiesų kaip teigiamą dalyką. Ir dar labiau teigiamas dalykas ataskaitoje yra skrupulingas ir išsamus nuveiktų darbų išdėstymas. Netgi, palyginus, be didelių epitetų, gyrimosi ir kitokios retorinės ornamentikos. Lietuvai labai trūksta pragmatizmo – todėl jo daigeliai Vyriausybės ataskaitoje labai sveikintini.
Vis tik tai dar ne tas atsiskaitymas už darbą, kokio tikėtumėmės. Reikėtų eiti toliau.
Panašiai kaip ir visose ankstesnėse ataskaitose, Vyriausybė, it tas medžiotojas, išdėstė, į ką taikėsi ir kiek parako iššaudė taikydamasi. Tai jau gerai. Apie tokį nepasakysi „geras medžiotojas“, bet sąžiningu medžiotoju vadinti galima.
Tas medžiotojas beveik nieko nenuslėpė; pleškinau, sako, į šernus, lapes, vilkus, zuikius, net į lokius ir tigrus (Lietuvoje tigrų nėra? O siekis „įtvirtinti Lietuvą kaip regioninio bendradarbiavimo centrą“ argi ne „tigras“?). Vieno (vienintelio) biudžeto lėšomis įrengto pastato (Anykščių rajono apylinkės teismo) net adresą nurodė (!?); kitų objektų dar nepatartina ieškoti?
Štai, pavyzdžiui, oro transporto srityje smagiai išvardinta gausybė „parako“, pyškinto įvairiomis kryptimis. „Nors bendras skrydžių skaičius šalies oro uostuose nepakito, tačiau galima džiaugtis sparčiai didėjančiais keleivių bei krovinių srautais.“ Reikia pataisyti entuziazmą – mūsų oro uostuose didėja užsieniečių vežėjų aptarnaujami srautai ir labiausiai - biurokratų bei verslininkų srautai. Mes tik suteikiam jiems oro uostų paslaugas (žinoma, vienas kitas procentas eurų ir dolerių mums už tai nubyra). Pajamos iš turizmo, kaip rodo Lietuvos banko sudaromas šalies mokėjimų balansas, nepaaugo nė per nago juodymą: įplaukos iš užsieniečių asmeninių (ne dalykinių) kelionių į Lietuvą 2005 m. sudarė 2086 mln. Lt., lygiai tokios pat jos buvo ir 2006 m.
Tai dar ne viskas; Lietuvos pajamos už keleivių pervežimus oro transportu tais ataskaitiniais metais smuko dvigubai – nuo 101 mln. Lt. iki 50 mln. Lt. (sumažėjo net ir krovinių pervežimo oru tarptautiniais maršrutais įplaukos – nuo 17 iki 15mln. Lt.). Lietuva kaip oro vežėjas – ir keleivių, ir krovinių atžvilgiu – ne tik nestiprėja, bet nyksta.
Dar daugiau – sunyko 2006 metais ir Lietuvos geležinkelių transportas, tradiciškai eksportuojantis dideles savo paslaugų apimtis. Pajamos iš tarptautinių pervežimų čia sumažėjo nuo 876 iki 800 mln. Lt. (geležinkelininkai sumaniai apėjo tą savo bėdą, pateikdami duomenis apie pervežimus tonomis – tų tonų pagausėjo 2 proc.). Lietuvos vežėjų šlovę gelbsti kelių transportas, toliau didinantis savo paslaugų eksportą Europoje.
Pakanka mažmožio (santykinio), kad suabejotum milijardines lėšas („paraką“) naudojančių transportininkų „taiklumu“: jau daug metų jie niekaip neištaiso klaidingo kelio ženklo Vilniaus-Klaipėdos greitkelyje, kuriame parašyta „Skaitsgiriai“. Nevalyvumas santykinai mažo masto reikale juolab turi kelti klausimus apie didelių pinigų naudojimo efektyvumą.
Kai ataskaitos artimiausių darbų sąraše skaitai „Numatoma parengti antstolių ir notarų veiklą reguliuojančių teisės aktų pakeitimus“, tai jau beveik ir žinai – antstolių veiklą reguliuojantį įstatymą rengs antstoliai, notarų veiklą - notarai. Įstatymų projektų rengimas pas mus vis dar laikomas nesvarbiu dalyku – užtat ramiai patikim tą darbą patiems teisininkams. (Nepamiršot? – „karas pernelyg svarbus dalykas, kad paliktumėm jį vien generolams.“).
Todėl kitas žingsnis Vyriausybės ataskaitų rengime turėtų būti Vyriausybės kaip „medžiotojo“ pataikymai. Taikytis, šautuvu mosuoti – viena, pataikyti – kas kita. Ateis laikas ir Vyriausybė savo ataskaitose tą savo institucijų darbų ir pastangų sąrašą sugretins su tikslais ir įsipareigojimais; ir pabandys pati nustatyti, ką padarė ir ko – ne. Tai yra, pabandys įvertinti savo pastangų veiksmingumą, rezultatyvumą.
Ir kai tai padarys, bus galima žengti dar vieną žingsnį – įvertinti ir tų pastangų efektyvumą: kiek išteklių ji sunaudojo, visiškai (ar ne visiškai) pasiekdama tikslus ir įvykdydama užduotis. Gal buvo galima dirbti efektyviau? Vyriausybė konkurentų neturi, veikia monopolijos sąlygomis, todėl reikia atskirai vertinti, kaip ji naudoja mūsų jai patikėtus pinigus tiems geriems tikslams (jei jau juos įvykdo).
Tada ir būsim gavę iš ataskaitos ko tikimės.
