• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant į sitauciją Lietuvoje prieš 30 metų, stebina  daug dalykų: 1990-ųjų atlyginimas dabar nebūtų vertas net euro, darbuotojams kartu su atlyginimu buvo siūlomas ir gyvenamasis plotas, o neįtikėtinos kainos ir eilės prie visko buvo bene kiekvieno kasdienybė. Šie ir daugelis kitų dalykų dabar sunkiai suprantami, tačiau buvo visiškai įprasti atkuriant nepriklausomybę.

8

Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant į sitauciją Lietuvoje prieš 30 metų, stebina  daug dalykų: 1990-ųjų atlyginimas dabar nebūtų vertas net euro, darbuotojams kartu su atlyginimu buvo siūlomas ir gyvenamasis plotas, o neįtikėtinos kainos ir eilės prie visko buvo bene kiekvieno kasdienybė. Šie ir daugelis kitų dalykų dabar sunkiai suprantami, tačiau buvo visiškai įprasti atkuriant nepriklausomybę.

REKLAMA

Naujienų portalas tv3.lt nusprendė pavartyti 1990 m. pradžioje (sausio – kovo mėnesiais) išleistus laikraščius („Atgimimas“, „Gimtasis kraštas“, „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Valstiečių laikraštis“) pasidomėti, kaip Lietuvos žmonės gyveno prieš 30 metų: ką pirko, pardavinėjo, kiek kainavo prekės, kur norėjo išvykti.

Būtina paminėti, kad situacija Lietuvoje 1990-aisiais buvo sudėtinga ne tik nepriklausomybės atkūrimo klausimu, bet ir dėl pinigų politikos. Net po kovo 11-osios Lietuva dar iki 1992 m. buvo Sovietų Sąjungos (SSRS) bendros pinigų sistemos dalimi. Istorikas Vidmantas Laurinavičius knygoje „Pinigai ir pinigų sistemos pokyčiai Lietuvoje“ pastebi, kad dėl tokios situacijos tikėtis ekonomikos stabilumo, o tuo labiau jos atsigavimo ir proveržio, nebuvo jokių galimybių.

REKLAMA
REKLAMA

1991 m. rugpjūtį Lietuvoje veikė dvilypė pinigų sistema – rublių ir jų pakaitalų talonų, kurie tarp žmonių geriau prisimenami kaip vagnorkės ar žvėriukai. 1992 m. spalį Lietuvoje neliko rublių ir rinkoje cirkuliavo tik laikinieji pinigai talonai. 1993 m. birželį Lietuva galiausiai atkūrė savo nacionalinę valiutą – litą, kurį 2015 m. pakeitė dabartinis euras.

REKLAMA

Laikinųjų pinigų talonų ir rublių santykis tada buvo 1:1 – 1 rublis lygus 1 talonui. Įvedant litus, talonai buvo keičiami jau santykiu 1:100, taigi 100 talonų tapo 1 litu. Na, o įvedant eurus, 3,4528 lito tapo dabar piniginėse turimu 1 euru.

Vidutinė alga dabar prilygtų 80 centų

To meto laikraščiuose galima aptikti daugybę darbo skelbimų, dažnai atlygio dydis nutylimas, tačiau beveik visuose pasiūlymuose pabrėžiama, kad darbuotojai bus aprūpinti būstu.

REKLAMA
REKLAMA

Visgi viename „Valstiečių laikraščio“ numeryje pavyko aptikti ir konkretesnį, jau su nurodytu galimu darbo užmokesčiu, skelbimą: „Aukštadvario profesinei technikos mokyklai nuolatiniam darbui reikalingas inžinierius statybininkas dėstytojo pareigoms, inžinierius statybininkas gamybinio mokymo meistro pareigoms.“

Už tokį darbą buvo siūlomas 170 – 200 rublių atlyginimas ir žadamas aprūpinimas gyvenamuoju plotu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, toks atlyginimas buvo mažesnis už vidutinį. 1996 m. Lietuvos statistikos departamento leidinyje „Lietuvos statistikos metraštis“ galima aptikti, kad vidutinis darbo užmokestis į rankas 1990 m. siekė beveik 263 rublius.

„Deja, statistinės duomenų eilutės, kuria galima būtų patikimai palyginti, dabartinius ir 1990 m. vidutinius darbo užmokesčius nėra. Dabartinius statistinius standartus atitinkanti darbo užmokesčio statistika yra skelbiama tik nuo 1995 m.“, – aiškina Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas Darius Imbrasas.

REKLAMA

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad jei jau tektų lyginti, 1990 m. vidutinis darbo užmokestis į rankas dabar siektų tik maždaug 0,8 Eur - 1 rublio vertė daugmaž 0,003 Eur. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019-ųjų pabaigoje vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė 834 eurus į rankas.

„Apytiksliams skaičiavimams toks rublio kurso apskaičiavimo metodas būtų tinkamas. Tačiau dėl jau anksčiau minėto duomenų trūkumo pats tokio metodo nenaudočiau, jei reikėtų surašyti kainas cento tikslumu“, – pabrėžia D. Imbrasas.

REKLAMA

Turguje daugiausia kainavo medus

Sprendžiant iš „Valstiečių laikraščio“ publikacijų, 1990 m. vasarį turguose buvo galima rasti bulvių, šviežių ir raugintų kopūstų, morkų, obuolių, kiaulienos ir kitų įprastų maisto produktų.

Brangiausias buvo medus – už jo kilogramą vidutiniškai buvo prašoma 11 – 12 rublių (apytiksliai 0,03 – 0,04 Eur).  Daržovių (bulvių, švieži kopūstai, burokėliai, morkos) kainos svyravo nuo 0,55 kapeikų iki 1 rublio – žvelgiant iš euro perspektyvos, daržovių kaina tada nesiekė nė cento (nuo 0,0016 iki 0,003 Eur).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiaulienos kainos, priklausomai nuo miesto, svyravo nuo 5 iki 8 rublių (nuo 0,015 iki 0,024 Eur) už kilogramą, lašinių turguje žmonės galėjo įsigyti už 5 – 7 rublius (0,015 – 0,021 Eur).

Lyginant to meto kainas su dabartinėmis, galima akivaizdžiai pastebėti, kad produktų kainos išaugo net ne keletą, o keliasdešimt kartų. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, medaus kilogramas turguje šių metų vasarį vidutiniškai kainavo 4,93 Eur – 160 kartų brangiau nei 1990-aisiais.

REKLAMA

1990 m. vidutinė kiaulienos kaina Lietuvos turguose buvo daugiau nei 6 rubliai (0,018 Eur). Kiaulienos kaina Lietuvos turguose šių metų vasarį vidutiniškai siekia daugmaž 5 Eur – tai yra 290 kartų brangiau nei prieš 30 metų.

Tiek pat kartų brango ir grietinė. 1990 m. vasario mėnesį grietinės kilogramas kainavęs beveik 5 rublius (0,015 Eur) šiais metais kainuoja 4,02 Eur.

REKLAMA

Ir nors kainų skirtumai atrodo milžiniški, LB ekonomistas atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju reikėtų rublius versti ne į eurus, bet lygint 1990 m. ir šių dienų kainas vertinant pagal perkamąją galią.

„Tokiam skaičiavimui galbūt palankesnis vertinimas būtų per įperkamumo vertinimą, t. y. pabandyti įvertinti kokį kiekį tam tikros prekės ar paslaugos gyventojai galėjo įpirkti 1990 m., remiantis to meto statistika, ir kiek dabar, remiantis dabartine statistika“, – teigia D. Imbrasas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi, ko ir kiek už vidutinį atlyginimą į rankas buvo galima nusipirkti prieš 30 metų ir dabar?

1990 m. vasarį už 262 rublius žmogus būtų galėjęs nusipirkti beveik 22 kg medaus, kurio kaina 11 rublių už kilogramą. Dabar už vidutinį neto atlyginimą, kuris praėjusių metų pabaigoje siekė 834 eurus, gyventojai galėtų nusipirkti apie 170 kg medaus, kai jo kaina 4,93 eurai už kilogramą, taigi beveik 8 kartus daugiau nei tada.

REKLAMA

Kitas pavyzdys – bulvės. Prieš tris dešimtis metų kilogramas bulvių vidutiniškai kainavo 53 kapeikas, taigi už tuometinį atlyginimą būtų buvę galima nupirkti 496 kg. Dabar bulvės kainuoja 40 centų, o išleidžiant visą vidutinį atlyginimą būtų galima įsigyti 4 kartus daugiau bulvių - virš 2 tūkst. kg.

Į eilę dėl daktariškos dešros

Nors iš dalies tuomet buvusias kainas galima lyginti su dabartinėmis, pasak D. Imbraso, toks palyginimas taip pat turi savo kabliukų.

REKLAMA

„Šiuo atveju labai svarbu suprasti 1990 m. buvusią ekonominę padėtį. 1990–1993 m. buvo laikotarpis, kai Lietuva perėjo iš Sovietų Sąjungos planinės ekonomikos prie laisva rinka pagrįstos ekonomikos.

Sovietų Sąjungos sistema buvo netvari – darbo užmokesčiai viršijo darbuotojų darbo našumą, kainų lygis buvo žemas ir reguliuojamas valstybės, tuo metu prekių visada trūkdavo. Šiuo laikotarpiu nors daugelis žmonių ir turėjo santaupų, jų išleisti prekėms ir paslaugoms negalėjo. Dėl kiekvieno didesnio pirkinio tekdavo stoti į eilę, dažnu atveju net susidarydavo eilės prie tokių elementarių produktų kaip daktariška dešra“, – pasakoja ekonomistas.

REKLAMA
REKLAMA

Anot jo, tuo metu buvo sukurta savotiška turtingumo iliuzija – atrodė, kad gyventojai turi daug pinigų, tačiau dėl prekių trūkumo nieko nusipirkti negalėjo. O valdžios institucijos nustatydamos žemas prekių kainas, šią iliuziją išlaikė.

„Tokia padėtis laisvoje rinkoje neišsilaikytų – didelis prekių trūkumas sudarytų sąlygas pardavėjams stipriai didinti kainas kol prekių pasiūla ir paklausa susilygins. Būtent tai ir įvyko Lietuvoje, kai 1991 m. lapkričio mėn. buvo priimtas sprendimas liberalizuoti kainas. Kaip stipriai to meto prekių pasiūla buvo mažesnė už jų paklausą puikiai iliustruoja infliacijos rodikliai.

1991 m. sausio–spalį mėn. kainoms kas mėnesį didėjant apie 10 proc., vien per lapkritį ir gruodį jos padvigubėjo, o 1992 m. infliacija siekė beveik 1200 proc. Ši korekcija iš esmės tęsėsi iki 1994 m. Po jos prekių ir paslaugų kainos buvo maždaug 250 kartų didesnės nei 1990 m“, – aiškina D. Imbrasas.

Žvilgsnis į Vakarus

Prieš 30 metų į laikraščius pradėjo veržtis ir į dabartines panašios komercinės reklamos. Laikraštyje „Respublika“ galima aptikti reklamuojamą mineralinį vandenį, elektrinį skustuvą, priemones plaukas, kremą po skutimosi. Ir nors šios reklamos kartas nuo karto pasirodo ir patraukia akį, labiausiai dėmesį prikausto šalia įvairių reklamų publikuojami skelbimai, kuriuose – lietuvių prašymai, kad juos užsienyje gyvenantys tautiečiai pakviestų pas save ir padėtų susirasti darbą.

REKLAMA

„Gerbiami tautiečiai, norėčiau išvykti į užsienį ir užsidirbti pinigų. Būčiau dėkingas, jeigu atsirastų lietuvių, galinčių atsiųsti kvietimą, o nuvykus parūpinti darbą“, – rašoma viename iš skelbimų.

Kitame skelbime rašoma: „Vidutinio amžiaus šeima – vyras ir žmona – norėtų susipažinti su tautiečiais iš VFR (t.y. Vokietijos federacinė respublika arba tiesiog Vakarų Vokietija, – red. past.), kurie galėtų atsiųsti kvietimą. Sutiktume mėnesį padirbėti nuimant derlių. Sekančiais metais pakviestume paviešėti Klaipėdoje.“

Buvo publikuoti ir keli skelbimai, kuriuose pradedantieji arba besiruošiantys tapti ūkininkais ieškojo darbo užsienio ūkiuose, norėdami pasipraktikuoti ir šiek tiek užsidirbti.

„Du broliai, jauni dori lietuviai, besiruošiantys tapti ūkininkais, per vasarą norėtų padirbėti užsienyje žemės ūkio darbininkais. Šiek tiek kalbame angliškai ir vokiškai“, – teigiama skelbime.

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė pasakoja, kad migracijos srautai pradėjo keistis nuo 1989 – 1990 m. Iki tol, Sovietų Sąjungos (SSRS) laikais Lietuva visą laiką turėjo teigiamą migracijos skirtumą, o 1990 m. – pirmą kartą neigiamas – apie 8 tūkst.

„Šiuo atveju neigiamas skirtumas atsirado daugiau ne dėl išaugusios emigracijos, kiek dėl sumažėjusios imigracijos iš buvusios SSRS“, – pabrėžia A. Sipavičienė.

REKLAMA

Žvelgiant į žmonių skelbimus to meto laikraščiuose, galima pastebėti, kad populiariausios šalys, į kurias lietuviai norėjo išvykti – JAV, Vokietijos Federacinė Respublika, Australija, Šveicarija.

Tačiau TMO Vilniaus biuro vadovė pasakoja, kad migracijos srautai buvo labai skirtingi. O į Vakarų šalis emigracija buvo tik simbolinė. Viena iš priežasčių – ten vykstant reikėjo vizų, kvietimų.

Anot jos, vyko emigracija ir į Rytus – buvusias SSRS šalis. Buvę imigrantai pradėjo grįžti į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą.

„Emigracija į Vakarus, nors skaičiai simboliniai – ryškus augimas prasidėjo nuo 1989 m., o piką pasiekė 1990 m. – tik liberalizavus išvykimus, nes anksčiau norint išvykti iš SSRS reikėjo gauti leidimą. Tada į vakarus išvyko apie 3,8 tūkst. gyventojų.

Kadangi emigracijai reikėjo kvietimo ir vizos – pagrindinės emigracijos šalys ir buvo tos, kur gyveno didesnė tautiečių dalis – Izraelis, Lenkija, JAV, Vokietija – jie ir galėjo atsiųsti kvietimą“, – pasakoja A. Sipavičienė.

Ji pabrėžia, kad tada labai išaugo ir nelegali migracija – buvo vykstama trumpam su kvietimu ar turistine viza, bet išvykusieji pasilikdavo ten nelegaliai. Tokių atvejų buvo apie 60 proc.

„Norint imigruoti, kad ir laikinai, jei ne bevizis rėžimas, o tuomet beveik visur buvo griežtai ribojanti imigracijos politika, reikėjo, kad kas nors pakviestų, pavyzdžiui giminės, draugai, jei darbui – darbdaviai. Tad realiai tuo metu galėjai vykti į užsienį tik turėdamas kvietimą“, – aiškina TMO Vilniaus biuro vadovė.

REKLAMA

Pagrindinės priežastys lėmusios emigraciją iš Lietuvos –  žmonėms ilgai nebuvo leidžiama išvykti, todėl atsirado didelis potencialas ir jis realizavosi. Kitas svarbus veiksnys buvo ekonomine situacija Lietuvoje ir naujos galimybės vakaruose. Į Rytus – daugiausia vyko repatriacija – tų šalių piliečių grįžimas į tėvynę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1990 m. iš Lietuvos iš viso emigravo 23,6 tūkst. gyventojų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų