Šis projektas įdomus ne tik tuo, kad kaip tik šiuo metu gaminamas vienas ilgiausių povandeninių kabelių (povandeninės jungties ilgis bus trečias pasaulyje), bet ir tuo, kad sujungs mus su Švedijos valstybės energetikos sistema. Straipsnyje atidžiau pažvelgsime į Švedijos energetiką ir pabandysime atsakyti, ko galėtume pasimokyti iš užjūrio kaimynų šioje srityje.
Nuo naftos prie hidroenergetikos ir branduolinės energetikos
Didumą praėjusio amžiaus Švedijos energetikos sistema buvo pagrįsta naftos ir jos produktų importu. Esminiai pokyčiai prasidėjo po 1970 m. pasaulio ekonomiką ištikusios naftos krizės, kuri paveikė ir Švediją, 75 proc. savo energijos gaminusią naudojant importuojamą naftą. Nuo to laiko šalis ėmė intensyviai ieškoti alternatyvių energijos gamybos būdų. Tolygiai mažindama priklausomybę nuo naftos, 2009 m. Švedija jos jau importavo tik 32 proc. šaliai reikalingos energijos pagaminti. Toks sumažėjimas pasiektas daugiausia dėl didelių centrinio patalpų šildymo reformų: čia vis plačiau imti naudoti biokuras ir šilumos siurbliai.
Dar iki 1970 m. imtos statyti hidroelektrinės šiuo metu pagamina daugiausia elektros energijos. Po naftos krizės hidroelektrinių statyba įgavo dar didesnį pagreitį. Praėjusiais metais hidroelektrinės Švedijoje pagamino 47 proc. visos elektros energijos.
Vis dėlto švedai nusprendė nepasikliauti vien hidroenergetika: šaltomis ir ilgomis skandinaviškomis žiemomis diduma Švedijos upių užšąla, vandens debitas sumažėja, todėl elektros energijos pagaminama kur kas mažiau negu kitais metų laikais. Tačiau kaip tik žiemą elektros energijos vartojimas būna didžiausias. Siekdami išspręsti šią netolygumo problemą, švedai nutarė statyti branduolines elektrines, kurių plėtra tuo metu intensyviai vyko daugumoje išsivysčiusių pasaulio valstybių. Branduolinės energetikos plėtra sustojo po 1980 m. vykusio referendumo, surengto po 1979 m. JAV Trijų Mylių salos branduolinėje elektrinėje įvykusios avarijos, per kurią išsilydė reaktoriaus aktyvioji zona.
Remiantis referendumo rezultatais buvo įvestas draudimas statyti naujas branduolines elektrines, o senosios turėjo būti uždarytos iki 2010 metų. Įdomu tai, kad pačiose JAV jokių rimtų politinių šios avarijos pasekmių nebuvo. Ugnies į diskusijų Švedijoje laužą įpylė Černobylio AE avarija, tačiau ir po jos nebuvo visiškai atsisakyta branduolinės energetikos. Visuomenės spaudimo rezultatu galima vadinti abiejų Barsebaecko elektrinės reaktorių priešlaikinį uždarymą 1999 ir 2005 metais. Nors dalies visuomenės nuostatos branduolinės energetikos atžvilgiu neigiamos, Švedijoje visada buvo ir nemažai šios energetikos rūšies šalininkų. Tai atsispindėjo ir Švedijos parlamente prieš kelerius metus vykusiame balsavime dėl branduolinės energetikos ateities.
Dviejų balsų persvara nugalėjo įstatymo projektas, nustatantis, kad senųjų reaktorių veikimas gali būti pratęstas ir po 2010 m., o nauji reaktoriai gali būti statomi tik pakeičiant senuosius. Taigi, šiuo atveju nugalėjo švedų racionalumas ir teigiama branduolinės energetikos eksploatavimo patirtis. Praėjusiais metais 10 Švedijos branduolinių reaktorių pagamino 37 proc. elektros energijos.
Švedija – tarp pirmaujančių šalių pasaulyje
2012 m. Pasaulio energetikos tarybos ataskaitos duomenimis, Švedija užima pirmą vietą pagal energetikos tvarumo indeksą, kuris parodo, kiek šalis deda pastangų stengdamasi sukurti stabilią, gyventojams įperkamą ir aplinkos stipriai nežalojančią energetikos sistemą. Lietuva pagal šį rodiklį užima 31-ą vietą iš 94 klasifikuotų valstybių. Pagal energetikos poveikio aplinkai pasekmių sušvelninimo indeksą ir pagal energetinio saugumo lygį Švedija yra antra pasaulyje, o Lietuva iš visų rodiklių prasčiausiai įvertinta kaip tik energetinio saugumo srityje – užimame 54 vietą.
Prie tokių gerų Švedijos rodiklių labiausiai prisideda atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojimas, pagrįstas hidroenergetika elektros gamyboje ir biokuru šilumos sektoriuje. 2010 m. susumavus visą Švedijoje suvartotą elektros ir šiluminę energiją, 48 proc. buvo pagaminta naudojant AEI, iš jų didžioji dalis (29 proc.) teko šilumai, pagamintai naudojant biokurą. Platus biokuro naudojimas šilumos sektoriuje ir šilumos išgavimas naudojant šilumos siurblius leido šilumos gamyboje praktiškai atsisakyti iškastinio kuro, paliekant mažą dalį dujomis kūrenamų katilinių.
Dar vienas faktas, kuriuo Švedija pagrįstai didžiuojasi, yra anglies dvideginio išmetimo mažėjimas, nors šalies BVP auga. Nuo 1990 m. šiltnamio dujų išmetimas sumažėjo 10 proc., o Švedijos BVP per tą patį laikotarpį padidėjo 50 procentų.
Viena iš nedaugelio sričių, kur Švedija dar gali padaryti geroką pažangą, yra transporto sektorius: jame iš viso naudojamo kuro AEI sudaro 10 procentų. Labiausiai šiuo metu tikėtinas situacijos pasikeitimas čia galėtų būti elektromobilių parko plėtra, tačiau kol nėra pritaikytų patikimų ir ekonomiškų elektros energijos panaudojimo transporto priemonėms varyti techninių sprendimų, tol Švedijos transporto sektorius liks vienintele energijos reikalinga sritimi, kurioje dar dominuoja iškastinis kuras.
Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Švedijos?
Sunku būtų palyginti Lietuvos ir Švedijos energetikos sistemas, tačiau tikrai yra ko pasimokyti iš užjūrio kaimynų, nes kurdami ir reformuodami energetikos sistemą jie jau yra perėję nemažai etapų. Verta atkreipti dėmesį, kad Švedijoje naudojant AEI pernai pagaminti 9 proc. visos elektros. Akivaizdu, kad Švedija neketina eiti Vokietijos keliu, kai uždaromus branduolinius reaktorius siekiama pakeisti vis didinama vėjo ir saulės elektrinių dalimi. AEI plėtra labiausiai pasireiškė biokuro naudojimu šilumos sektoriuje.
Kaip tik tokia reforma, kai AEI naudojimas didinamas šilumos sektoriuje, labiausiai būtų tinkama ir Lietuvai. Elektros energijos gamybai turime vienintelį variantą – plėtoti branduolinę energetiką, nes hidroenergetikai mūsų maža šalis nėra tinkama. Jeigu norime sekti Švedijos pavyzdžiu, turime didinti šalyje pagaminamos elektros energijos kiekį, nes importu grindžiamas elektros ūkis išleidžia didelius pinigų srautus už šalies ribų, o mūsų šalis turtais tikrai negali pasigirti. Žvelgiant į Švedijos energetiką galima teigti, kad švedai, skaudžiai pasimokę iš naftos krizės 1970 m., nusprendė, jog jie nėra tokie turtingi, kad galėtų sau leisti pirkti energijos resursus iš kitų šalių. Tokios, į vidaus gamybą orientuotos, Švedijos energetikos politikos rezultatai šiandien yra akivaizdūs.
