Šaltojo karo metais slėptuvės buvo įrengtos siekiant apsisaugoti nuo bombardavimo, radiacijos ar cheminių atakų. Ar gali tokių slėptuvių prireikti XXI amžiuje, kai pasaulyje vis daugiau kyla atominių elektrinių?
Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento CVS Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriaus viršininko Giedriaus Graičiūno, 2009 m. atliktos apskaitos duomenimis, Lietuvoje suskaičiuotos 924 slėptuvės. Didžioji dalis jų apleistos ir tik 10 proc. dar būtų galima pritaikyti žmonių apsaugai. „Jas atstatyti valstybei reikėtų milžiniškų lėšų. Į kai kurias iš buvusių slėptuvių žmogus negalėtų net įeiti, nes ten – šiukšlynai“, - neslėpė pašnekovas.
Karui niekas nebesirengia
Nuo 2010 metų įsigaliojus naujam civilinės saugos įstatymui, pasikeitė ir buvusių slėptuvių teisinis reglamentavimas. Kaip teigė priešgaisrinės apsaugos specialistas, dauguma Europos šalių atsisako statyti požeminius bunkerius.
„Karui niekas nebesiruošia. Anksčiau buvo dar galvojama, kad būtų galima žmones sutalpinti ir į senus bunkerius, tačiau tai tikrai neįmanoma, nes ten patalpinus žmogų nebūtų net higienos sąlygų“, - tikino pašnekovas ir pridūrė, kad šiuo metu yra keičiama slėptuvių koncepcija. Gyventojus nuo ekstremalių situacijų planuojama apsaugoti sukviečiant į kolektyvinės apsaugos statinius.
Paklaustas, kuo šie statiniai patvaresni nei buvusios slėptuvės, pašnekovas teigė, kad kolektyvinės apsaugos statiniais įvardijami tie statiniai, kurie jau yra pastatyti ir ekstremalių situacijų atveju būtų tinkami didesniam žmonių skaičiui apgyvendinti. Tai gali būti arenos, uždaros sporto salės ar kultūriniams renginiams skirti objektai, kuriuos, esant reikalui, būtų galima naudoti ir dalinei žmonių evakuacijai. „Skirti papildomų išlaidų tam, kad būtų statomi nauji bunkeriai, nėra prasmės“, - neabejojo G. Graičiūnas.
Tokių statinių, pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialisto, savivaldybės yra jau numačiusios, dalis jų priklauso savivaldybei, o dėl tų, kurie nepriklauso, deramasi su jų savininkais ir sudaromos sutartys. Konkretus tokių evakuacijai tinkamų statinių skaičius dar nėra žinomas, tačiau jis numatomas apskaičiuoti iki 25 proc. gyventojų, įskaitant vaikus ir neįgaliuosius.
Namo rūsys irgi gali apsaugoti
Jei dauguma sovietinių slėptuvių yra nebetinkamos apsaugai nuo ekstremalių situacijų, o dėl kolektyvinės apsaugos statinių dar tik deramasi, kur, kilus grėsmei, gyventojams reikėtų slėptis? G. Graičiūno teigimu, tam galėtų pasitarnauti ir namų rūsiai, tačiau juos žinoma ne visi turi.
„Šveicarai, pavyzdžiui, netgi teikia lengvatas gyventojams, kurie įsirengia savo namuose rūsius. JAV gyventojai taip pat įsirengia rūsius, tam, kad užklupus tornadui, turėtų kur pasislėpti. Tačiau yra ir tokių gyventojų, kurie statosi kartoninius namelius, o juos vėjui nupūtus, iš draudimo pasistato kitus“, - apie užsienio šalių patirtį kalbėjo pašnekovas.
Anot jo, gyventojams, norintiems apsisaugoti nuo gamtinės stichijos – viesulo, tornado ar škvalo – tikrai būtų pravartu turėti rūsį. Senieji gyventojai kaimuose turi rūsius bulvėms laikyti ar įrangai susidėti, jie taip pat būtų tinkami slėptis ir nuo kai kurių stichinių nelaimių, tačiau ne visų.
„Jeigu būtų cheminis pavojus, pavyzdžiui, amoniako debesis, jis sėda ant žemės. Į rūsį būtų griežtai draudžiama eiti, nes ten neapsisaugotum nuo cheminių medžiagų. Nuo potvynių irgi rūsyje nepasislėpsi, užtvinsi. Tačiau rūsys tikrai pagelbėtų nuo škvalų, viesulo. Nuo radiacijos rūsyje prabūnant tam tikrą laiką taip pat būtų saugu. Tačiau netgi namų sandarios patalpos apsaugo nuo radioaktyvių dulkių. Gali prabūti ir namuose tam tikrą laiką, svarbu izoliuoti ventiliacijos angas, kad dulkių neprisikauptų labai daug“, - patarė G. Graičiūnas.
Įsirengti nuosavą slėptuvę nėra prasmės
Statybų bendrovės „Vėtrūna“ direktorius statybai Evaldas Jurkonis juokėsi išgirdęs klausimą, ar Lietuvoje yra žmonių, besidominčių nuosavos požeminės slėptuvės įrengimu. „Tikrai nesu apie tai girdėjęs“, - tikino pašnekovas, tačiau pridūrė, kad buvo vienas klientas, pageidavęs įsirengti požeminį tunelį, tam, kad galėtų iš vieno pastato po žeme pereiti į kitą.
Klausiamas, ar klientui pateikus pageidavimą įsirengti slėptuvę, tai padaryti būtų įmanoma, teigė, kad viskas šiais laikais yra įmanoma, tačiau tikino manantis, kad tokios slėptuvės nuo branduolinių nelaimių nepadėtų. „Vykstant tokiems dalykams pasaulyje, kur tu pasislėpsi? Penkias dienas prabūsi slėptuvėje ir ką?“ - retoriškai klausė pašnekovas ir pridūrė, kad Lietuvoje to daryti tikrai nėra pagrindo. Slėptuvės kainos, anot E. Jurkonio, taip pat priklausytų nuo to, kokio dydžio, projekto ir kur slėptuvę būtų norima įrengti.
Pirkti neskuba
Nors statytis nuosavų slėptuvių lietuviai neskuba, buvusias šaltojo karo metais įrengtas slėptuves Vilniaus miesto savivaldybė parduoda aukcionuose. Kovą savivaldybė rengė keturis aukcionus slėptuvėms parduoti, vasarį – aštuonis, sausį – keturis. Nors slėptuvių aukcionai rengiami nuo 2005-ųjų, paraiškas juose dalyvauti pateikia vos vienas kitas potencialus pirkėjas.
Slėptuvių kaina svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių litų. Pavyzdžiui, 150 kv. m ploto slėptuvės patalpos A.Vivulskio gatvės mūrinio pastato rūsyje kainuoja 35 tūkst. litų. Kiek daugiau, 59 tūkst. litų atsieitų 43 kv. m slėptuvė Raseinių gatvėje. Slėptuvė Šv. Stepono gatvėje įkainota 120 tūkst. litų, už panašią kainą (125 tūkst. litų) siūlomos slėptuvės patalpos ir J. Basanavičiaus gatvėje.
Bene brangiausiai įkainota slėptuvė esanti S. Moniuškos gatvėje, už ją savaivaldybė prašo beveik 700 tūkst. litų.
Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus Vytauto Griniaus teigimu, priežastys, kodėl lietuvių nevilioja senosios slėptuvės gali būti įvairios: „Dalis žmonių gal neturi pinigų, nes įsigyti slėptuvę reiškia papildomas paslaugas, tai nėra gyvenamoji patalpa. Slėptuvė reikalinga kokiai nors veiklai vykdyti, sandėliavimui, sporto, laisvalaikio veikloms. Tam reikalingos papildomos lėšos. Aš visada sakau, kad slėptuvės nėra didelis džiaugsmas, tokio turto turėjimas yra pareiga“, - aiškino pašnekovas. Anot jo, situacija šiuo metu nėra tokia, kad slėptuvių išvis niekas neperka, atsiranda vienas kitas besidomintysis, tačiau žmonės tikrai neplūsta masiškai.
A. Grinius svarstė, kad dar viena priežasčių, kodėl lietuviai ne itin domėjosi tokio turto įsigijimu galėjo būti ir anksčiau galioję apribojimai – reikalavimas, kad kilus pavojui, žmogaus įsigyta slėptuve galėtų pasinaudoti ir kiti žmonės. Tačiau dabar toks reikalavimas jau nebegalioja.
Vis dėlto, tie, kurie domisi ir ryžtasi slėptuves pirkti, pašnekovo teigimu, dažniausiai jas panaudoja įrašų studijoms įrengti, nes jose būna gera garso izoliacija. Kad žmogus slėptuvę pirktų apsisaugojimui nuo išorinių pavojų, valstybės tarnautojas teigė tokių atvejų negirdėjęs.
„Slėptuvių kainas nustato turto vertintojai, jos priklauso ir nuo slėptuvės dydžio. Funkcine prasme jas reikėtų tvarkyti, nes slėptis nuo pavojaus beveik 90 proc. ar net daugiau jų nėra tinkamos“, - pripažino V. Grinius.
