• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Irma Kuršentaitytė

Vos baigę universitetą jaunuoliai neretai keletą metų dar galvoja, kokio darbo imtis, ką gyvenime norėtų veikti. Tuo tarpu vos 26-erių sulaukusi radviliškietė Irma Gudžiūnaitė dirba atsakingą darbą Briuselyje – užima teisėsaugos atašė teisingumo klausimams Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas. Prieš tai mergina spėjo padirbėti Teisingumo ministerijoje. Aktyvi mergina tiksliai žino, ko nori iš gyvenimo, siekia užsibrėžtų tikslų ir pataria jaunimui drąsiai norėti, dirbti dėl savo svajonių.

Su Irma Gudžiūnaite kalbamės apie jos organizacijų veiklą, darbą Briuselyje, pomėgius ir siekius, tėvų indėlį į sėkmingą karjerą.

- Ar jau paauglystėje žinojai, kokiu keliu nori eiti, kokią kryptį rinksiesi? Ar buvai aktyvi, ar Radviliškyje priklausei kokioms nors savanorių ar jaunimo organizacijoms?

REKLAMA
REKLAMA

- Mokykloje buvau vienas iš tų žmonių, kuriems vienodai gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek socialiniai mokslai, todėl iki paskutinių klasių vis blaškiausi pasirinkimuose dėl ateities specialybės. Visgi, vaikystės žaidimuose mėgdavau būti mokytoja arba mama, taip pat mėgdavau rengti madų, dainų ar šokių pasirodymus tėvams, draugams. Tai, matyt, sako nedaug, gal tik tiek, kad nuo mažumės man patikdavo bendrauti ir organizuoti. Paauglystėje mano laisvalaikis buvo aktyvus – nuo bokso pamokų iki bemiegių naktų orientacinėse stovyklose, nuo muzikos mokyklos iki audringų vakarėlių prie jūros.

REKLAMA

Kai buvau penkiolikos, kartu su klasiokais ir kitais draugais įsteigėme vaikų ir jaunimo organizacijos „Sakaliukai“ skyrių Radviliškyje, su šia organizacija ir užaugau. Organizuodavom ne tik savo laisvalaikį, bet ir renginius mokyklos mokiniams, socialiai remtiniems vaikams, Radviliškio bendruomenei, keliaudavom po Lietuvą, lankydavom kitas jaunimo organizacijas, dalyvaudavom mokymuose, pažindindamiesi su įdomiais žmonėmis, keliaudavom ir po užsienio šalis. Taip pat dalyvavau ir mokinių tarybos veikloje, lankiau dramos būrelį, muzikos mokyklą. Esu įsitikinusi, kad mokykla išmoko gramatikos ar matematikos taisyklių, bet visa kita – pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai, tolerancija, noras pažinti pasaulį – išmokstama ne tik šeimoje, bet ir užklasinėje veikloje. Tai labai svarbu.

REKLAMA
REKLAMA

- Kokias studijas baigei, kokius darbus teko dirbti Vilniuje?

- Studijavau Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kuriame įgijau teisės magistro laipsnį. Studijos išmokė ne tik profesinių dalykų, bet ir stipriai praplėtė akiratį. Pamenu tą pirmą kartą, kai vieno dėstytojo dėka supratau, regis, paprastą dalyką – nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nėra teisingo ar neteisingo modelio, nėra nieko teisingo ar neteisingo, yra tik tai, kaip tai pateikiame, kaip patys vertinam ir kokiais argumentais paremiam. Nuo to momento nuoširdžiai tikiu, kad viskas pasaulyje yra labai subjektyvu. Prisimindama studijas, gailiuosi tik, kad niekada nesudalyvavau studijų mainų programoje, bet džiaugiuosi, kad vykau į vasaros mokyklą Slovakijoje ir, pasinaudodama studento statusu, kelis mėnesius pakeliavau ir dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Būdama priešpaskutiniame studijų kurse, pradėjau profesinę praktiką Teisingumo ministerijoje, po kurios čia ir pasilikau dirbti vyriausiąja specialiste Teisės sistemos vystymo departamente. Teisėkūrinis darbas, rengiant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, man labai įdomus – čia ne tik profesinės žinios reikalingos, bet ir kūrybiniai įgūdžiai, sisteminis matymas, o taip pat tai yra galimybė prisidėti prie procesų, realiai galinčių pagerinti žmonių gyvenimus – juk tai darbas tobulinant ir kuriant šeimų, jaunimo, vartotojų ar kitų grupių teises saugančius ir ginančius įstatymų projektus, kuriuos vėliau priima Seimas. Tokiame darbe daug ir bendravimo – ne tik su kolegomis, kartu imantis bendrų projektų, bet ir posėdžiuose, pasitarimuose, kai reikia apginti savus argumentus, išklausyti kitų požiūrį ir sutarti dėl kompromisų. Beje, paskutinius dvejus metus lygiagrečiai su darbu Teisingumo ministerijoje vykdžiau ir individualią veiklą – teikiau konsultacijas Belgijos įmonei, padedančiai įsisteigti verslui Lietuvoje.

REKLAMA

- Kaip tau atrodo, ar jaunimui lengva įgyvendinti savo svajones, siekti tikslų? Ar reikia įdėti daug pastangų?

- Manau, kad turint tikslą, jį įgyvendinti yra labai paprasta. Nes tikslas reiškia aiškų supratimą, ko ir kaip nori. O kai tai žinai, įgyvendinimas tiesiog ateina, aišku, ne be darbo, bet stengtis dėl savo tikslo, kuriuo tiki, labai malonus procesas. Manau, didžiausia bėda ta, kad jaunimas dažnai neturi tikslų – jiems sunku juos suformuluoti arba patikėti, kad neįmanoma yra įmanoma. Manau, jei paklaustume dešimties jaunų žmonių išvardinti, pavyzdžiui, tris tikslus, kuriuos jie nori įgyvendinti per artimiausius penkerius metus, dažnai nesulauktume atsakymo. Manau, per mažai stengiamės pažinti save ir suprasti savo poreikius. Galbūt dėl to mano „užklasinė“ veikla nuolatos orientuojasi į jaunimo organizacijas ir su jaunimu dirbančias organizacijas, kur ne tik pati nuolat augu ir tobulėju, bet ir turiu galimybę padrąsinti kitus jaunus žmones patikėti, kad jie gali būti valstybės prezidentais, pasaulyje labiausiai vertinamais gydytojais, vaistus nuo vėžio atrandančiais mokslininkais, robiais williamsais ar bet kuo. Be to, pastebėjau, kad formuluodamos savo tikslus ypatingu kuklumu pasižymi merginos, tad savo veikloje didelį dėmesį skiriu būtent merginų stiprinimui ir drąsinimui. Trumpai tariant, manau, kad norint įgyvendinti savo tikslą, reikalingi du dalykai: pirma, turėti tikslą ir antra, pasitikėti savimi. Tik tiek.

REKLAMA

- Ar tam padeda neakademinė veikla?

- Be jokios abejonės. Tai viena geriausių mokyklų. Ne tik dėl to, kad politinių ar kitų organizacijų veikla neišvengiamai supažindina su žmonėmis iš visų Lietuvos miestų, o taip pat ir kitų pasaulio šalių, bet ir išmoko labai daug profesinių įgūdžių. Politinių ar kitų organizacijų veikloje kiekvienas turi galimybę tobulėti bet kurioje norimoje srityje – gali mokytis viešo kalbėjimo, maketuoti plakatus ar skrajutes, organizuoti mokslines konferencijas, labdaros renginius ar sporto šventes, rašyti straipsnius apie mokesčius ar šeimos politiką, analizuoti ekonomiką, ieškoti geriausių sprendimų bendruomenei, miestui, valstybei.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savanorystė, politinių ir nepolitinių organizacijų veikla, įvairūs būreliai ir klubai – tai neįkainojama galimybė augti. Šia galimybe džiaugiuosi jau daugiau nei dešimt metų. Mokykloje daugiausiai veikiau vaikų ir moksleivių organizacijose, o nuo pirmojo studijų kurso įsitraukiau į jaunimo organizacijų veiklą Vilniuje, tarp kurių ir Vilniaus jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritas stalas“, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, Vaikų linija. Savanoriška veikla nevyriausybinėse jaunimo organizacijose yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ne tik neatsiejama, bet ir neįkainojamai brangi ir vertinga.

REKLAMA

- Kaip atsirado galimybė išvykti iš Lietuvos?

- Nuo šių metų rugsėjo teisingumo ministras paskyrė mane teisėsaugos atašė teisingumo klausimams Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, tad persikėliau gyventi ir dirbti į Belgiją, Briuselį. Tai diplomatinis darbas, kuris iš esmės reiškia Lietuvos intereso atstovavimą konkrečiais klausimais, rengiant teisės aktus – reglamentus, direktyvas – kurie bus taikomi ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje. Klausimai, už kuriuos esu atsakinga, apima asmens duomenų apsaugą ir pagrindines žmogaus teises. Didžiąją darbo laiko dalį praleidžiu Europos Taryboje, dalyvaudama darbo grupių ir kituose posėdžiuose, pasitarimuose, kur su Europos Sąjungos valstybių narių diplomatais ir ekspertais diskutuojame dėl svarstomų teisės aktų. Be to, labai svarbi darbo dalis yra gerų santykių su kitų šalių diplomatais sukūrimas ir palaikymas. Nuo pat pirmųjų dienų susidraugavau su latvių ir estų diplomatais. Priklausomybė vienam regionui iš tiesų vienija. Be abejonės, labai svarbus akcentas yra ir ryšių sukūrimas su didžiųjų valstybių narių – Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių – diplomatais.

REKLAMA

- Ar šis darbas buvo tavo siekiamybė, o gal norėtum dar kažką nuveikti?

- Nors garsiai to ir neįvardindama, jau kurį laiką sistemingai siekiau tarptautinės darbo aplinkos, o dabartiniu savo darbu tiesiog mėgaujuosi: esu apsupta daugiakultūrės aplinkos, susiduriu su kasdieniais iššūkiais ir vis naujomis situacijomis, kuriose sprendimai labai priklauso nuo gebėjimo bendrauti, ir jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Tad taip, galiu sakyti, kad dabar dirbamas darbas buvo siekiamybė. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad sustosiu tyrinėdama gyvenimą ir atrasdama vis naujus jo polius. Viena vertus, atašė yra skiriami trejiems metams, po kurių diplomatai grįžta į sostinę, tad šis darbas nereiškia nuolatinės situacijos. Kita vertus, man visuomet buvo labai įdomi tarptautinių organizacijų veikla, pavyzdžiui, mane žavi ir traukia Jungtinių Tautų vykdoma misija – taikos skleidimas pasaulyje, diegiant demokratines vertybes ir pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms. Tuo pačiu labai noriu prisidėti prie vaikų, ypač iš socialiai jautrių šeimų, ugdymo. Šis noras, pradedu manyti, reiškia didžiulį dėkingumą mano tėvams už man suteiktą pažinimais ir atradimais turtingą vaikystę – esu įsitikinusi, tokios puikios vaikystės nusipelno kiekvienas vaikas. Būsiu laiminga, galėdama prisidėti prie vaikų gyvenimų pagrindų klojimo kalbant apie tuos vaikus, kuriems pasisekė mažiau nei man.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ar sieji savo gyvenimą su politika? Gal kada tave išvysime einant į Seimo rinkimus?

- Manau, kad kiekvienas mūsų, kuriems rūpi bendruomenė ir aplinka, kurioje gyvenam ar kurioj gyvens mūsų vaikai ir anūkai, yra susiejęs savo gyvenimą su politika, įvardindamas tai ar neįvardindamas. Juk politika reiškia savo ir bendraminčių požiūrio atstovavimą ir geriausio sprendimo suradimą bei paiešką kelių, kaip tą sprendimą įgyvendinti. Manau, tai darome kasdien. Man labai įdomu tai daryti nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu. Todėl su tokia veikla ir toliau noriu sieti savo gyvenimą – kai darbais ir vizijų įgyvendinimu gali kurti naudą visuomenei. Visgi, Seimo rinkimai nėra mano siekiamybė. Manau, būti vienu iš 141 toli gražu nereiškia, kad įgausi įrankius imti ir išspręsti visas problemas, kurias matai šalyje. Manau, Seimo nario darbas labiau siejasi su procesu, ne rezultatais. Dėl šių priežasčių aš linkstu prie vykdomosios valdžios ar nevyriausybinių organizacijų, o gal vieną dieną ir verslo, bet būtinai susijusio su socialinio teisingumo stiprinimu.

REKLAMA

- Kokių pomėgių turi be darbo, be karjeros, kokią tave mato draugai ir artimieji? Esi aktyvi ar kaip tik ilsiesi, o gal ir laisvalaikiu sprendi problemas, kvalifikuojiesi?

- Savo atostogas paprastai skiriu vasaros ar žiemos akademijoms, stažuotėms, konferencijoms. Savaitgaliais, jei nėra suplanuotų susitikimų, posėdžių ar kitų darbų, vis sugalvoju naujų, saviugdai skirtų dalykų. Pavyzdžiui, prieš gerus metus šeštadieniais kelis mėnesius iš eilės eidavau į Mažvydo biblioteką skaityti knygų ir vadovėlių apie diplomatiją, nes tai man buvo tiesiog įdomu, arba buvo periodas, kai buvau užsibrėžusi tikslą kiekvieną savaitgalį aplankyti bent vietą, kurioje dar nesu buvusi – nepaisant to, tai kitas miestas ar mano miesto muziejus, parkas, bažnyčia ar dviračių takas. Dažną savaitgalį ar laiką po darbo iki pat vėlumos skiriu įvairių projektų organizavimui. Keli įdomesnių – moksleivių praktika Seime „Seimas gyvai“, mokslininkų „mėgėjų“ klubas „Smegenų centras“, socialinę atskirtį mažinantis fotografijų projektas.

REKLAMA

Bet kaip dar mokykloje viena mokytoja sakė: „kas daug dirba, tas daug ir linksminasi“. Šia taisykle nuoširdžiai vadovaujuosi iki šiol. Tad tarp visų bibliotekų, knygų ir seminarų, manęs laukia siautulingi vakarėliai su draugais, kelionės ir nuotykiai – su šokiais iki aušros, naktinėmis maudynėmis ar per garsiai su draugais sudainuotomis dainomis virš triukšmui jautraus kaimyno. O kartais būna ir ramesnių bei tingesnių periodų, kai laisvalaikį suvalgo knygos (paskutinė skaityta Ugnės Barauskaitės „Rytoj ir vėl reikės gyventi“ – tikrai rekomenduoju kaip gerą komediją) arba serialai (šiuo metu žiūrimi „House of Cards“ ir „Game of Thrones“).

REKLAMA
REKLAMA

O kokią mane mato draugai ir artimieji? Vieni draugai sako, kad esu nepagydoma darboholikė. Kiti džiaugiasi mano organizuojamais vakarėliais. Treti nekantrauja susitikti, kad galėtų išsipasakoti savo gyvenimo stulpelius. Bet aš esu ypatingai laiminga, kad aplinkui mane toks didelis būrys žmonių (ir, beje, tokių skirtingų ir įdomių), kuriuos drąsiai vadinu draugais.

- Ar norėtum nuolat gyventi užsienyje, ar geriau Lietuvoje? O gal kažkada galvoji grįžti ir į Radviliškį?

- Nesureikšminu faktinės gyvenamosios vietos. Svarbiausias dalykas man – žinoti ir jausti, kad dirbu dėl savo šalies ir savam kraštui. O visa kita – detalės, ypač šiandieniniame (ir rytojaus) išmaniųjų technologijų pasaulyje. Tad ką gali žinoti, gal vieną dieną grįšiu į Radviliškį. Bet vienaip ar kitaip, Radviliškio gatvės visuomet man bus namų gatvės – kai iš traukinių stoties iki Eibariškių galo norisi eiti pėsčiomis, bet ne važiuoti mašina, kad galėtum lėtai sugerti iškylančius sentimentus, kai praeini pro vaikystėje sodintą medį, kavinę, į kurią bėgdavai pirkti ledų už litą, ar mokyklos sargo kiemą, kuriame augdavo didžiulės raudonos braškės…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų