Privatizavimas Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo turėjo tapti esminių reformų varikliu, tačiau žadėtas permainų vėjas virto tik lengvu brizu paplūdimyje. Dalis valstybinių įmonių buvo nustekiantos ir parduotos už centus, o kitos atiteko „saviems“ už sutartinę, bet ne rinkos kainą.
Vis dėlto, sėkmingų privatizavimo atvejų buvo daugiau nei vienos rankos pirštų. Jų skaidrią eigą dažniausiai garantuodavo tai, kad konkursuose nedalyvavo įtakingi Lietuvos arba artimo užsienio verslo atstovai.
Iki 1995 metų pabaigos daugiau kaip pusė valstybei priklaususių bendrovių ir objektų perėjo į privačias rankas, tačiau dar ne visi gardūs kąsneliai buvo parduoti. Vykdant masinę privatizacijos programą biudžetas kone kiekvienais metais pasipildydavo šimtais milijonų litų, o politikai lengvai gautus pinigus tokia pat lengva ranka ir išdalindavo. Kita vertus, už dalį šių lėšų buvo mažinama vidaus skola – grąžinti rubliniai indėliai, išmokėtos kompensacijos už netektą turtą ir pan.
Skandalų ir melo šleifas
Peržvelgus stambiausių privatizavimo sandorių istoriją gerklėje lieka nemalonus skandalų ir melo prieskonis. Bene liūdniausiai pagarsėjusi istorija buvo „Mažeikių naftos“ pardavimas „Williams“. Nors tuometė dešiniųjų vyriausybė ir džiaugėsi prisiviliojusi JAV bendrovę, tačiau šį sandorį temdė politiniai skandalai, neaiškūs politikų ir verslo ryšiai bei nuo visuomenės slepiamos pardavimo sąlygos.
Nors amerikiečiai už naftos perdirbimo gamyklos įsigijimą Lietuvoje gavo daug nuolaidų, tačiau tai nenuvedė jų į sėkmę. 1999 metais sumokėję 75 mln. JAV dolerių, po trejų metų už tą patį akcijų paketą rinkoje būtų gavę vos mažiau kaip pusė šios sumos. Vėliau „Williams“ iš Lietuvos išnyko kaip dūmas.
Viena didžiausių šalies gamyklų perėjo privačiai bendrovei „Jukos“ iš Rusijos, kurią po kelerių metų prarijo Kremliaus meška. Dabartiniai savininkai iš Lenkijos vis pagrasina parduoti gamyklą valdiškai Rusijos įmonei. Kita vertus, „PKN Orlen“ atstovus nuramintų „Klaipėdos naftos“ privatizavimas, tačiau dabartinė vyriausybė nėra linkusi viso naftos kelio per Lietuvą perduoti kad ir į draugiškos valstybės rankas.
Užsienietį išspyrė, nes buvo lietuvių
Įdomu, ką apie privatizavimo ypatumus Lietuvoje šiandien pasakytų italų verslininkas Luigiterzo Bosca? Jis 2003 metais už bendrovę „Alita“ pasiūlė didžiausią sumą ir buvo paskelbtas konkurso nugalėtoju. Tačiau L.Bosca taip ir nepersikraustė į Alytų. Prieš užsienietį stojo žiniasklaida, specialiosios mūsų tarnybos ir tuometinė kairiųjų vyriausybė, globojusi konkurse dalyvavusių „Alitos“ vadovų konsorciumą. Jie už įmonę sumokėjo daugiau kaip 30 mln. litų mažiau nei siūlė L.Bosca.
Vėliau teismai pripažino, kad italas iš konkurso buvo pašalintas neteisėtai ir Lietuva jam liko skolinga 1,7 mln. litų. Konstitucinis Teismas nutarė, kad „Alitos“ privatizavimas, kai nugalėjo mažiausią kainą siūlęs konkurso dalyvis, pažeidžia pagrindinį šalies įstatymą. Vis dėlto visuomenė, ypač alytiškiai, nekėlė audrų dėl vietinių verslininkų pergalės konkurse, nes daugelis bijojo, kad „Alitą“ ištiks „Alytaus tekstilės“ likimas, kurią įsigijo ir galutinai nustekeno mistiniai investuotojai iš Tolimųjų Rytų.
Skaidrūs pirkėjai garantavo sėkmę
Prie bankroto slenksčio atsidūrusioms įmonėms Lietuva naujų šeimininkų ieškojo ne vieną kartą. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių – didžiausio šalies degalinių tinklo „Lietuvos kuro“ pardavimas už vieną JAV dolerį. Tačiau per masinę privatizaciją mūsų šaliai pavyko išpešti ir naudos.
Sėkmingiausiu sandoriu iki šiol vadinamas „Lietuvos telekomo“ pardavimas. Už 60 proc. bendrovės akcijų paketą vėliau susijungusios Skandinavijos telekomunikacijų bendrovės „Telia“ ir „Sonera“ paklojo daugiau kaip du milijardus litų. Nors įmonė dirbo pelningai, tačiau investuotojai ne iškart gavo tokį pelną, kokį būtų gavę tuo metu mažiau rizikuodami.
Privatūs savininkai, norėdami modernizuoti įmonę, padidino paslaugų kainas. Tai sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą, tačiau pertvarkos įmonei išėjo į naudą. Dabar tai viena stabiliausių Lietuvos bendrovių, kurios akcijos kotiruojamos Vilniaus vertybinių popierių biržoje.
Sėkmingais privatizacijos pavyzdžiais galime laikyti „Philip Morris Lietuva“ ir „Kraft General Foods International“ atėjimą į Lietuvos rinką. Po Skandinavijos bankų sparneliu atsidūrę „Lietuvos taupomasis bankas“ ir „Lietuvos žemės ūkio bankas“ taip pat nežlugo ir įsitvirtino rinkos lyderių trejetuke.
Energetikos sektoriuje – patirtis skirtinga. „Lietuvos dujos“ sulaukė investuotojų iš Vokietijos bei Rusijos ir iki šiol finansiniu požiūriu dirba sėkmingai. Tuo tarpu „Vakarų skirstomųjų tinklų“ (VST) pardavimo istorija vienai didžiausių verslo grupių Lietuvoje nuo pat sandorio įvykdymo buvo lydima įvairių gandų. Tašką šioje privatizacijos istorijoje po nesėkmingo LEO LT projekto padėjo dabartinė vyriausybė, už privatizacijos kainą iš „NDX Energijos“ išpirkusi visas VST akcijas.
Prie sėkmingų arba bent jau ne nesėkmingų sandorių galima pridėti ir dalies Klaipėdos uoste veikiančių bendrovių pardavimą. Tiesa, bandymai parduoti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ baigėsi fiasko ir potencialių investuotojų grūmojimais temti Lietuvą į teismus.
Aušra Maldeikienė: Tai buvo ne privatizacija, o žmonių kvailinimas
To, kas vyko, aš nevadinčiau privatizacija, tai buvo žmonių kvailinimas. Privatizacija yra kažkokio objekto pardavimas jį įvertinus. Šito nebuvo. Akcijų rinkos nebuvo, žmonėms buvo suteikti privatizaciniai čekiai ir jie sudalyvavo žaidime „atiduok gudruoliui tai, ką turėjo valstybė“. Čia nėra privatizacija tiesiogine to žodžio prasme, tiesiog tai buvo perdavimas į privačias rankas. Aišku, galima sakyt, buvo tokia privatizacijos forma – nemokamas atidavimas.
Anuomet sėkmė lydėjo tuos, kurie buvo arba labai kvaili ir nuoširdžiai tikėjo, kad gali viską, arba tuos, kurie buvo labai gudrūs. Sveiko proto žmonės vargiai tokiame žaidime dalyvavo. Todėl kad buvo sudėtinga dalyvauti. Bet atsirado jaunų energingų ekonomistų grupelės, kai kurie iš jų, man atrodo, dabar yra labai praturtėję būtent todėl, kad tuo metu žmonėms sakė: investuokite į mūsų įmones, jos gaus didelį pelną, jūs gausite pastovų pelną. Tiesiog supirko iš nesuvokiančių žmonių jų butelius ir viskas.
Be abejonės, buvo galima nedaryti tokių nesąmonių, buvo galima truputį palaukti. Pirmiausia padaryti akcijų rinką, šiek tiek pamokyti žmones, kad jie suprastų, kas vyksta. Tam nereikia kažkokio mirtino laiko, tam būtų užtekę 5-10 metų ir mes turėtume dabar šiek tiek kitokią situaciją.
