Patenkinti savo ekonominių poreikių iš Lietuvos į kitus kraštus patraukę žmonės tėvynę tebevertina kaip menkų galimybių valstybę, o ne saugų uostą, nors svetur jų mažai kas telaukia.
Šiuo Europos Sąjungos (ES) ūkiui sunkiu metu, net ir tapę kitų valstybių darbo rinkos aukomis, lietuviai ekonomiškai saugesni jaučiasi ne Lietuvoje.
Bet kur, tik ne namo.
Iš Lietuvos išvykęs, sugrįžęs ir vėl išvykęs Eugenijus Misiūnas LŽ pasakojo savo migracijos istoriją: "Man - 52 metai, 6 metus buvau nelegalas JAV, buvau grįžęs ir pusę metų gyvenau Lietuvoje, dabar jau beveik dvejus metus su žmona gyvename Airijoje. Žmona dirba, aš du mėnesius esu bedarbis, laukiu pašalpos, nežinau, ar gausiu, bet minčių sugrįžti į Lietuvą artimiausiu metu - nėra. Turiu du sūnus - 29 ir 25 metų, abu bando "kabintis" Vilniuje. Vyresnysis vedęs, turi 5 metų sūnų. Jis - buvęs emigrantas, tėvynėje gyvena iš pašalpos, kurią gauna iš Norvegijos, - ja moka už buto paskolą, darbą Vilniuje turi tik žmona. Jaunėlis ir jo draugė, kuri laukiasi kūdikio, - abu bedarbiai. Visi keturi - sūnūs ir jų antrosios pusės - turi aukštuosius išsilavinimus... Artimiausi jų planai - išvykti iš Lietuvos."
Pasak E.Misiūno, net ir netekę darbo svetur tautiečiai nesiryžta sugrįžti į Lietuvą, nes žino, kokia čia situacija. "Juk bedarbių skaičius Lietuvoje jau didesnis nei Airijoje, o bedarbio pašalpa Airijoje - didesnė nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Dauguma netekusių darbo migrantų, net jei ir negauna pašalpos svetur, tik trumpam sugrįžta namo, ir verčiau renkasi kitą svetimą šalį, o ne Lietuvą. Jei bent vienas šeimos narių migracijoje turi darbą, jiems nekyla net minties sugrįžti. Priešingai - daugelis tų, kurie grįžę bandė kurtis Lietuvoje, vėl kelia sparnus ir, turėdami galimybę rasti darbą, išvyksta", - taip apie sąlygas išgyventi tėvynėje kalbėjo pašnekovas.
Ne vien pinigais gyvi
Emigrantai neneigia, kad dažnai iš tėvynės išvykstama dėl uždarbio, bet jau įsitvirtinus kitame krašte, ypač jeigu ten nemažai tokių "svetimų" kaip tu, gyvenimas yra patogesnis ir įvairesnis ne tik dėl materialių dalykų.
"Nėra taip, kad užsienyje tik pinigus kalčiau ir daugiau niekas nerūpėtų. Čia studijuoju, kitais metais jau turėsiu magistro laipsnį. Prieš išvykdamas planavau baigti bakalauro studijas ir grįžti į Lietuvą, bet mokslai ėjosi gerai, dėstytojai pasiūlė tęsti studijas. Šiandien galvoju, kad ir kitąmet į Lietuvą negrįšiu - liksiu čia, nes darbe matau perspektyvų", - LŽ pasakojo Londone įsitvirtinęs Gintas.
Jis pasakoja į Londoną atvykęs prieš 4 metus, nesunkiai gavęs kroviko darbelį pusei dienos, už kurį gaudavo per mėnesį 1000 svarų. "Kiek būčiau gavęs Lietuvoje už pusę etato - daugiausia 500-600 litų? Parduotuvėje savaitei maisto nusipirkdavau už 30-40 svarų, už kambario nuomą su komunaliniais mokesčiais sumokėdavau apie 400 svarų per mėnesį. Laisvalaikiui, drabužiams, kurie čia irgi gerokai pigesni nei Lietuvoje, mėnesiui užtekdavo iki 200 svarų. Taigi man dar apie 200 svarų likdavo. Taip gyvenau maždaug pusmetį, vėliau atlyginimą padidino, nesunkiai susimokėdavau už mokslus, atostogaudavau vis kitame pasaulio krašte", - prisiminimais dalijosi Gintas.
Šiandien jis toje pačioje įmonėje, kurioje dirbo kroviku, dirba inžinieriumi, ir daugiau nei 1000 svarų gauna ne per mėnesį, o per savaitę, nors dirba ne visą darbo dieną. "Gyvenu vienas erdviame bute, taupau pradiniam įnašui už nuosavą būstą, jam įsigyti imsiu paskolą iš banko. Londone, ruošiantis olimpinėms žaidynėms, vykdomi milžiniški statybų projektai", - vilčių dėl ateities nelaidojo pašnekovas.
Nenori sėdėti ant sprando
Emigrantai neretai susiduria su stereotipiniu vertinimu, esą svetur gyvenantys lietuviai dirba vien juodus darbus, spaudžiasi po kelis žmones nedideliame bute ir netekę darbo mėgaujasi pašalpomis. Yra tokių, kurie lieka čia ir sugeba neblogai pragyventi vien iš pašalpų, bet retas kuris tuo naudojasi, neieško darbo ir sąmoningai sėdi ant sprando svetimai valstybei.
"Prieš mėnesį buvau atleistas, dabar gyvename iš mano merginos pajamų, jos yra 400 eurų per savaitę, aš gaunu bedarbio pašalpą - 130 eurų per savaitę, ši pašalpa priklauso 12 mėnesių. Girdėjau, kad yra galimybė pasiimti visą 12 mėnesių dydžio sumą - neva taip siekiama, kad imigrantas pasiimtų pinigus ir nešdintųsi iš čia. Pats galvoju pasinaudoti tokia proga - pasiimti iš karto 12 mėnesių dydžio pašalpą. Bet niekur nevažiuosiu, liksiu čia, paatostogausiu, vėliau vis tiek kažkokį darbą rasiu, nes prastų darbelių už nedidelį užmokesti, kurių nenori dirbti airiai, tikrai galima susirasti", - LŽ pasakojo Arūnas, trejus metus gyvenantis prie Limeriko miesto Airijoje.
Birutė Balynienė, Lietuvos darbo biržos Užsienio ryšių skyriaus vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene, LŽ teigė, kad vienu metu gauti išmoką už, pavyzdžiui, 3 mėnesius nėra galimybės.
Kaip LŽ informavo Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius, Jungtinėje Karalystėje bedarbio pašalpa mokama asmeniui, kuris dirbo bent metus toje valstybėje. Ši pašalpa mokama kas mėnesį, o ne iš karto. Airijoje pirmoji bedarbio pašalpa mokama turint bent dvejus metus nepertraukiamo darbo stažo. Kas savaitę reikia registruotis Airijos socialinėje tarnyboje.
Kitur lengviau
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė Ieva Būdvytytė svarsto, kad į Lietuvą emigrantai negrįžta dėl valdžios politikos, kurią atidžiai stebi. Ji neskatina žmonių grįžti, o atvirkščiai - skatina išvykti. "Dalis tikrai lieka užsienyje dėl didesnių pašalpų ir kitų socialinių garantijų, kiti ten tikisi greitesnio ekonomikos atsigavimo. Iš tiesų Lietuvoje taip sukilus kainoms iš bedarbio pašalpos pragyventi neįmanoma, o kitose šalyse - galima. Manau, nemažai emigravusių lietuvių yra nusivylę valdžios požiūriu į eilinį pilietį", - LŽ sakė I.Būdvydytė.
Lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos (LGUVO) "Sugrįžus" atstovė Giedrė Ieva Kondratas mano, kad sugrįžti į Lietuvą nesiryžtama tikriausiai dėl to, kad šiandien lengviau savimi pasirūpinti gyvenant kitur. "Žinoma, kiekviena šalis turi savų niuansų, tačiau didesnėse rinkose nėra tiek įtampos ir nuožmios kovos už būvį, kaip mūsų mažutėje šalyje", - dėstė pašnekovė.
G.I.Kondratas žodžiais, į užsienį išvyksta daug paprastų darbų ieškančių žmonių, studentų arba prestižinių, ypač mokslo sričių, atstovų, kurie Lietuvoje vis dar menkiau vertinami, o užsienio darbdaviai juos tiesiog graibsto.
Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro direktorius Žilvinas Beliauskas neslepia, kad esant aukštiems nedarbo rodikliams visoje ES apsisprendimą likti svetur lemia geresnės socialinės garantijos netekus darbo. "Ir susirasti darbą dažnu atveju lieka didesnės galimybės kažkurioje užsienio šalyje nei Lietuvoje. Tai šiomis dienomis, regis, labiausiai pasakytina apie Skandinavijos šalis", -teigė pašnekovas.
Jo nuomone, labiausiai tikėtina, kad į Lietuvą esant sunkesnėms išlikimo darbe sąlygoms grįš mažiausiai kvalifikuoti žmonės. "Veikiausiai grįš nesugebantieji ten realizuoti savo teisių, o čia turintieji šiokį tokį užnugarį - būstą, gimines, draugus, bei tie, kurie dirbo nelegaliai. Tačiau, manau, jie vėl lauks galimybės išvykti - tai rodo mūsų darbo patirtis", - sakė Ž.Beliauskas.
Faktai ir komentaras
LŽ jau skelbė Europos Komisijos užsakyto tyrimo duomenis, kad kasmet emigrantai iš Rytų Europos į Vakarų Europą ES ūkiui atneša 5 mlrd. eurų - tai sudaro beveik 0,8 proc. Bendrijos bendrojo vidaus produkto (BVP).
Šiuo metu migracijos tempai kiek sulėtėję dėl ūkio krizės, tačiau manoma, kad padėties Vakarų Europoje pagerėjimas turėtų sukelti dar vieną migracijos bangą iš rytinės žemyno dalies į vakarinę ir iki 2020 metų ES BVP dėl to gali padidėti dar 50 mlrd. eurų.
Raporte skaičiuojama, kad nuo 2004 iki 2007 metų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų naujųjų ES narių į Vakarų Europą atvyko apie milijoną žmonių. Tačiau dėl prasidėjusios ūkio krizės Vakarų Europoje padidėjęs nedarbas sumažino imigrantų antplūdį ir artimiausioje perspektyvoje imigrantų skaičius gali būti mažesnis nei grįžtančių namo anksčiau atvykusių imigrantų. Taip pat nurodoma, kad 70 proc. emigravusiųjų iš Lietuvos ir kitų Rytų Europos valstybių atsidūrė Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje.
"DnB Nord" vyresnioji analitikė Jekaterina Rojaka teigia, kad dėl prastų užimtumo rodiklių, menkų įsidarbinimo galimybių, mažėjančių atlyginimų didelė dalis gyventojų vėl ieškos užutėkio svetimuose kraštuose. "Be to, perkamoji gyventojų galia smarkiai sumenks - bent vienam šeimos nariui netekus darbo, vidutinės namų ūkio pajamos gerokai sumažės. Be to, krintant atlyginimams veikiausiai sumažės ir socialinės išmokos", - dėstė J.Rojaka.
Pasak jos, vasarą darbo rinkoje laukiama laikino atokvėpio, tačiau tikėtina, kad rudenį pajusime dar vieną nedarbo augimo bangelę.
ES statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje balandžio mėnesį pakilo iki 16,8 proc. ir, palyginti su praėjusių metų balandžiu, išaugo labiausiai ES - net 12,5 proc. punkto.
Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 11,9 procento. Panašus nedarbo rodiklis buvo 2004 metais.
Valdonė SAVULIONYTĖ
