Nors Seimas paskutinėmis pavasario sesijos dienomis nutarė atidėti pensijų kaupimo įstatymų paketo svarstymą rudens sesijai, tačiau žiniasklaidoje sukeltos pasipiktinimo šiais įstatymais bangos nerimsta dar ir dabar. Kaip dažnai būna, kritika neapsiribojo naujųjų įstatymų analize, bet išvirto į bendrą nepasitenkinimą Seimu ir Seimo nariais.
Peržvelgęs kelis smarkesnių Seimo kritikų straipsnius pensijų kaupimo tema radau nemažai nepamatuoto pykčio, taip pat tiesiog klaidingų teiginių. Štai keli pirmieji: „Seimas užsimojo palaidoti ir pačią reformą, ir milijonų būsimų pensininkų, tai yra mūsų visų, galimybę susitaupyti senatvei“, „Seimo nariai ruošiasi galutinai numarinti pensijų kaupimą, kuris ligi šiol buvo vienintelis realus papildas būsimoms kuklioms „Sodros“ pensijoms“, „Užuot atstatęs pensijų kaupimo lygį iki 5,5 proc., Seimas ruošiasi panaikinti kaupimą, automatiškai visus gyventojus grąžinant į „Sodrą“.
Kadangi mūų socialinių reikalų autoritetai praleido pro akis ir ausis šiuos samprotavimus, imuosi drąsos atsakyti į minėtus priekaištus. Ne tik Seimui, bet ir visuomenei – dėl užmojo taupyti, kai tam visiškai neturi pinigų. O su pensijų kaupimu yra būtent taip.
Galimybių susitaupyti senatvei tikrai yra daugiau nei pensijų fondai. Pirmiausiai, ta pati „Sodra“. Elementarūs dalykai: kuo didesnį atlyginimą gaus žmogus ir kuo ilgiau dirbs, t.y. kuo daugiau per gyvenimą sumokės „Sodrai“, tuo didesnė bus jo pensija. Faktiškai jam bus grąžintos visos jo sumokėtos įmokos. Paskaičiuokime: nuo vidutinio (2138 Lt) atlyginimo kiekvieną mėnesį pensijų socialiniam draudimui atskaičiuojama 26,3 proc., t.y. 562 Lt, per metus – 6744 Lt, per 30 būtinojo stažo metų – 202320 Lt. Padaliję šią sumą iš tikėtinos gyvenimo trukmės išėjus į pensiją, t.y. 20 metų, gausime kasmėnesinę 843 litų išmoką, kas netgi šiek tiek viršija dabartinį vidutinį senatvės pensijos (841 Lt) dydį.
Kad antroji pensijų pakopa nėra „vienintelis realus papildas būsimoms „Sodros“ pensijoms“, aišku ir iš trečiosios pakopos instituto, kuriame pats žmogus gali investuoti kokią tik nori sumą, taip pat dar gauti mokesčių lengvatą. Yra ir kitos pensinio draudimo galimybės. Tačiau semti iš bendro „Sodros“ aruodo kur kas smagiau, nei iš savo kišenės...
“Užuot atstatęs pensijų kaupimo lygį iki 5,5 proc...“ Čia galima mostelėti, kad valstybė iš principo galėtų skolintis po milijardą tokioms įmokoms ir galų gale nusiristi į Graikijos tipo finansų bedugnę. Žinoma, tuomet galėtume girtis puikiai veikiančiu pensijų kaupimu, kukliai nutylėdami, kad jis vyksta iš skolintų pinigų. Juk čia tas pats, kaip nueiti į banką, paimti kreditą, pasidėti jį į banką ir girtis, kad turi santaupų...
Kai kurie ekonomistai piktinasi, kad Seimo nariai „atėmė galimybę kaupti senatvei papildomai neprisidedant iš savo kišenių“. Na čia būtų jau beveik komunizmas: taupyti niekuo neprisidedant. Aišku, kad čia turima mintyje 2+1+1 arba 2+2+2 sistemos, kur prie „sodrinių“ 2 procentų reikėtų dar prisidėti savus 1 ar 2 procentus, bet gaunant tokio pačio dydžio subsidiją iš valstybės biudžeto.
Deja, tie patys kritikai, matyt, nežino, kad Estijoje jau 13 metų veikia labai panaši „16 + 4 + 2“ schema, kur pagrindinė buvusi 20 proc. įmoka pensijų draudimui dalinama į 16 proc., liekančių estiškoje „Sodroje“, ir 4 proc., kurie keliauja į pensijų kaupimo sąskaitas, bet tik tuomet, kai darbuotojai dar sutinka mokėti papildomus 2 proc. iš savo atlyginimo. Nesu skaitęs apie kokį nors estų pasipiktinimą tokia schema.
Kritikų straipsnių eilutėse radau ir visišką kalambūrą: „Sprendimą leisti dabartinei kartai gyventi geriau savo vaikų ir anūkų sąskaita priėmė būtent Vyriausybė ir Seimas“. Matyt, čia ekonomistai, o tiksliau viena jauna ekonomistė norėjo pasakyti, kad nepervesdami įmokų į kaupiamuosius, dabartiniai pensininkai vartys pinigų kalnus, o jų vaikai, iš savo pensijų jau neturės už ką ir duonos nusipirkti. Tačiau juk yra atvirkščiai - nesiskolinimas pinigų tiems pervedimams kaip tik palengvins vaikų ir anūkų gyvenimą, neužkraunant jiems visą gyvenimą mokėti astronomines valstybės skolas.
Truputėlį ne taip yra ir su tvirtinimu, kad „Sodros“ sistema nežada mokėti net 40 proc. buvusio atlyginimo siekiančios pensijos“. Padalinę dabartinį lietuvišką vidutinį atlyginimą „į rankas“ iš vidutinės pensijos gausime 50,6 proc. dydį. Tai ne taip blogai, žinant, kad Vokietijoje šis santykis yra 42 proc., Prancūzijoje – 49 proc. (beje, jose nėra pensijų kaupimo pakopos), Estijoje - 44, bet Latvijoje – kažkodėl net 56 proc. Nepaisant šių procentų, visose paminėtose šalyse pensijos yra gerokai didesnės, nes jų dydis pirmiausia priklauso nuo atlyginimų dydžio. Apie tai kažkodėl ekonomistai nekalba.
Bene dažniausiai kartojamas argumentas naujųjų įstatymų kritikos bangoje esą sumažinus pervedimus į pensijų fondus nuo 5,5 iki 2 proc., nepervestų pinigų žmonės tiesiog neteks. Tai blefas, tie pinigai liks žmogui, apskaičiuojant jo pensiją ir, kaip minėjome, bus išmokėti jam išėjus į pensiją.
Dėl pensijų fondų veiklos taip pat rasime įdomių pasiūlymų. Ne, ne dėl atskaitymų pensijų kaupimo bendrovėms (t.y. jų pelno) sumažinimo. Beje, bendrovių atstovai aiškina, kad tas sumažinimas atneš „drastiškų pokyčių“, nes tuomet išliktų tik keletas bendrovių, o tai labai blogai. Pasiūlymai liečia sukauptų pinigų panaudojimą esą jų negalima „kišti“ į atominę, renovaciją, arba tiesiog priverstine tvarka skolinti Lietuvai, juos reikia investuoti ten, auga rinkos, galima būtų suprasti, kad į pietryčių Aziją...
Pagaliau apibendrinantis tų sukauptų pinigų įvertinimas, kai kurie ekonomistai ryžtasi ir tam: „kaupiamuosiuose fonduose esantys pinigai „nėra „Sodros“ pinigai – tai žmogaus mokamų „Sodros“ įmokų dalis, kuri nesuvartojama šiandienos „Sodros“ išlaidoms finansuoti, bet atidedama vėlesniam konkretaus žmogaus vartojimui jam išėjus į pensiją“.
Deja, gerbiamieji ekonomistai, tai „Sodros“, kitaip tariant, visų mūsų pinigai, nes jie skirti visiems apdraustiems žmonėms. Dalies jų išėmimas, kitaip tariant „nesuvartojimas“ ir atidėjimas miglotai ateičiai reiškia begalinį valstybės skolų didėjimą, paliekant jas mūsų vaikams ir anūkams. Beje, panašus ir atominės elektrinės principas: palikti proanūkams spręsti, ką daryti su mūsų paliktomis radioaktyviomis atliekomis. Tokį projektą daug kas įvardija kaip amoralų, bet tuomet panašiai reikėtų vadinti ir mūsų auginamų skolų astronomiją, paliekamą Lietuvos ateities kartoms.
Ir dar. Žiniasklaidos teikiamos užuominos, kad Latvija ir Estija atstatė buvusius sumažintus pervedimus į kaupiamuosius fondus, todėl esą tą patį reikia padaryti ir Lietuvai, deja, negali būti įvykdytas. Latvija ir Estija beveik neturi socialinio biudžeto duobių, o Lietuvos „Sodros“ skola siekia jau 10 milijardų litų.
Panašioje socialinio biudžeto krizėje yra ir Lenkija, kuri, beje, ištisą dešimtmetį labai didžiavosi savo kaupiamąja pensijų sistema, tačiau kilus krizei, ėmėsi ryžtingų jos reformų – daugiau ne trigubai sumažino pervedimus pensijų fondams, o apie tolesnių reformų būtinybę drąsiai kalba ne tik ministrai, bet ir pats premjeras. Gaila, bet mūsų šalyje „Sodros“ finansų krizė valdžios vyrams ir moterims vis dar yra nežinoma žemė.
Anatolijus LAPINSKAS
